QUOTE(Katusik @ 2007 02 01, 19:30)
šaunuolė!
skaičiau tavo istoriją ir vis galvojau apie savo kolegės dukrą, kuri vagar pagimdė sūnų. Mergina gimdė Londone, tai supratau, kad ten NIEKADA negimdysiu.
Įsivaizduojate, panai sąrėmiai kas 3 min., o ją iš ligoninės varo namo. tipo, "atidarymas tik 2 cm. atvažiuok, kai bus 4"
ji taip ir kankinosi. galop kai priėmė, prasidėjo antra gimdymo para. kaklelis atsidaro labai lėtai, vaikas dar net nenusileidęs ir pasisukęs veidu į mamos stuburą. Vienžo, mergina kankinosi DVI PARAS, o tie šundaktarai tik žiūrėjo, gal pati pagimdys. aišku, nepagimdė. vaikas taip ir nenusileido, o merga per sąrėmius alpo ir t.t. rezultatas - cezaris. berniukas gimė, ačiū dievui, gyvas sveikas, 3800 g 53 cm.
bet klausimas: KAM ŠITAIP KANKINTI ŽMONĖS?????
Šiuo momentu aš džiaugiuosi gydytojų sprendimu, bet tada irgi siutau, ir dabar kai pasakė, kad niekas netikėjo, kad pagimdysiu, norėjosi per galvą stuktelt

Bet man tik kelias valandas reikėjo pasikankinti, o ne kelias paras

Kartais su natūralumu peržengiamos ribos

Bet aš tikrai labai džiaugiuosi, kad nereikėjo operacijos.