Kaip susitaikyti su artimo žmogaus mirtimi?

Pasirodo, ne aš viena tokia...

Prieš savaitę palaidojom tėvelį, bet niekaip negaliu tuo patikėti...prie karsto stovėjau, atrodė, kad ten svetimas žmogus guli ne jis, nuvažiuoju į kapines irgi atrodo, kad ten kažkas kitas palaidotas, tik labai slegia tušti namai. Niekaip negaliu su tuo susitaikyti ir patikėti, kad jis jau niekada nebegrįš...

Gili užuojauta Tau, Radvileee. Kiekvieną netektį tenka išgedėti. Susitaikymas ir ramybė ateina anksčiau ar vėliau. Kaip Tave suprantu, tą atsivėrusią tuštumą, nes nebeturiu abiejų tėvelių, kątik aplankiau jų kapus Visų Šventų dieną.

Dar tik pries dvi dienas palaidojau savo mylima mociute Galbut galeciau sakyt jau metas,su saule niekas negyvena,bet...is gyvenimo ji isejo pati ir tas klausymas kodel? Niekaip negaliu nustot verkt ,dustuma kaip dali sirdies butu kas ispleses...Milijonai neatsakytu klausymu...ir pagrindinins ka galejau padaryt?Ka galejau pakeist?...

Nežinau, ar beužsuksit į šią temą. Bet priimk užuojautą. Tądien, kai rašei, buvo šeštosios mano tėčio mirties metinės. Noriu tikėti, kad paleidau iškart. Bet nerimastis, liūdesys, skausmas ir ilgesys mane vis lydi. Prie karsto buvo jausmas, kad ten JIS. Toks gražus ir dar jaunas mano tėtis. Įdomia šukuosena, kokios niekad nenešiojo ir padažytais žilstelėjusiais plaukais. Mylėjau jį ir ta meilė niekur nedingo. Tik kapinėse man jo niekada "nėra". Kai užkasė, nejutau jokių labiau slegiančių emocijų (o juk žmonėms, sako, tas momentas vienas sunkiausių). Bet, galbūt, buvau susitaikiusi, nes netrumpai, o vėliau ir labai sunkiai sirgo. Šįmet per tėčio dieną nelankysiu kapinėse. Tądien priimsiu Pirmą Komuniją ir Sutvirtinimo Sakramentus. Tegu tai jam bus dovana, kad tegu labai palūžau gyvenime, bet neinu blogu keliu. Esu tikinti ir stengsiuos dažniau prašyti, kad jį paglobotų, kur, tikiu, jis yra - Ten. Aukštai. Anapus Visatos galaktikų.

Savo mociute palaidojau beveik pries metus- liko savaite iki metiniu. Ji man nebuvo mociute- iki paauglystes vadinau ja mama, nes ji mane uzaugino nuo 8men, tik paskui kazkaip pradejau gedytis tokio vadinimo.. Mano tevai normalus zmones, negirtuokliai, todel taip ir niekada ir nesupratau, kodel as augau atskirai nuo ju ir dvieju vyresniu broliu... Ji man stenges atstoti viska- ir teti, ir mama, ir drauge.. Dekoju Dievui, kad leido man paskutine jos gyvenimo akimirka buti su ja- kai suzinojau, kad jai jau visai blogai, viska metus lekiau i kaima pas tevus pas ja.. Niekada nepamirsiu, kai iejau i kambari- ant stalo salia lovos dege mamos uzdegta zvake o ji gulejo lovoj tokia bejege.. Kalbeti jau nebegalejo, tik palenke galva, kad mane atpazysta.. Galvojau sirdis plys is skausmo- verkiau parklupus prie lovos rankoj laikydama jos visa pamelusia kauleta ranka ir kartojau, kaip ja myliu.. Prasiau Dievo atimti is manes bent 10 metu ir duoti juos jai, deja... Po valandos ji mire ant mano ranku.. Paciu laidotuviu beveik nepamenu- vyras nuolat girde raminamuosius.. Jai buvo jau 89m, zinojau, kad anksciau ar veliau tai ivyks, jau koki pusmeti lyg nujausdama netekti apie tai galvojau, stengiaus save "paruosti", bet kad bus taip sunku niekad nebuciau pasakiusi.. Visa si laika pries uzmiegant ja prisiminus apsiverkiu, ausyse skamba duslus atsimusanciu i karsta grumstu garsai ir baznycios varpai islydint i kapus, kai kiekvienas varpo duzis rodos kiaurai persmelkdavo sirdi.. Arteja mano gimtadienis- mudvieju gimimo dienas skirdavo tik 2 dienos, man siemet 30, jai turejo sueiti 90, tai vis juokaudavom, kad kartu baliavosim, bet savo 89 gimtadienio diena ji mire.. Turbut niekada negalesiu svesti gimtadienio, kai jis man asocijuojasi su brangiausio zmogaus mirtim.. Dieve, kaip man jos truksta.....

Nėra tokio laiko tarpo, per kurį pamirštum žmogų, jei jį tikrai mylėjai.Vis prisimenu savo tėtį, kuris jau 17 metų kaip miręs ir taip širdį suspaudžia- galvoju, kaip norėčiau papasakoti tą ir aną, kuriuo keliu važiavom papasakoti, pasitarti... Atrodo, taip neseniai viskas buvo... Lyg vakar . O dar sako, kad laikas gydo.

Negydo tas laikas. Savaitgalį netikėtai autobuse pamačiau senuką, labai labai panašų į tėtį, kuris mirė prieš 6 metus. Net apsiverkiau. Prisitaikai prie esamybės. Bet kartais taip norisi pakalbėti, paskambinti, apkabinti, išgirsti balsą, pajusti prisilietimą, padiskutuot, pasijuokti kartu, paklaust patarimo, gauti pagalboa kaip iš tėčio. Ir pradedi galvoti nejučia (ką čia nejučia, senai jau tokios mints kyla). - gal vistik ten suitiksim tikrai? Taip labai to norisi...Vaikai jau užaugę, vyresnėliui 26, gyvena atskirai, dukrai 20 tuoj, irigi iš namų išėjus, mano pagalbos nebereikia...Yra tik 13metis pagrandukas....Ir mama dar yra.....