Vaikai privalo paveldėti tikėjimą?

#217
QUOTE(Luknė @ 2009 06 29, 11:32)
Jei mano su tėveliu nuomonė išsiskiria pirmiausia išsiaiškiname tarpusavyje ir turėdami bendrą nuomonę liepiame vaikui. Jei ji išsiskiria liepiant kažkuris nusileidžiame ir liepiame taip kaip sako kitas. Kol kas nebuvo situacijos, kad vaikui reikėtų pačiam pasirinkti kurio klausyti.
Žinoma reikia vadovautis savo galva ir atskirti gerus patarimus, nuo ne visai vertingų.  Aš tik norėjau pasakyti, kad tėvai dažniausiai duoda labai vertingus patarimus, daugeliu atvejų vertingesnius nei kiti žmopnės. rolleyes.gif
Manau nėra gerai liepti. Reikėtų taip gyventi, pasakoti, kad vaikui ir bet kuriam kitam žmogui tai būtų gera, vertinga ir virstų sektinu pavyzdžiu.

O kaip nusprendžiat, kuris nusileis ir kurio nuomonė bus išsakyta vaikui? ax.gif
Dėl tėvų sutinku, kad jie vertingesnius patarimus duoda, nes jie vaiką pažįsta nuo gimimo, ne kaip aplinkiniai.

QUOTE(mamalopes @ 2009 06 29, 12:37)
Na net nezinau kodel jus ne tokia.Lietuvoje stipraus tikejimo nera,daug yvairiu pakraipu.Na nebuvo stipraus auklejimo seimoje jai pasirinkot kita reliija,bet tai kiekvieno zmoaus asmeniskas pasirinkimas Dievas vienas tik tiesos biski kitaip suprantamos.
Na o jai istekejot uz kitos religijos zmogaus tai cia tevai turi pasirinkti kokiu tikejimu keliu vaika ves,o tik paskui vaikas gali pasirinkti kokia religija pasirinkti mamos ar tecio.Bet as daugiau linkusi us santuoka tos pacios religijos .

Aš išvis be tikėjimo biggrin.gif Kol kas. Ieškau, kas galėtų ir tiktų užpildyti tą dalelę, skirtą "religijai".
O kodėl tėvai turėtų parinkti vaikui tikėjimą? Taip išeitų, kad kažkuri pakraipa yra mažiau svarbi? Ir nebūkim naivūs- vaiką auklėjant (nuoširdžiai ir tuo pačiam tikint) viena religija, jis užaugęs kitos greičiausiai nepasirinks, neretai vien jau dėl nepatogumo, žinių trūkumo, visokių apeigų atlikimo.
Atsakyti
#218
QUOTE(mylimuke @ 2009 06 29, 18:00)
O kaip nusprendžiat, kuris nusileis ir kurio nuomonė bus išsakyta vaikui?  ax.gif
Dėl tėvų sutinku, kad jie vertingesnius patarimus duoda, nes jie vaiką pažįsta nuo gimimo, ne kaip aplinkiniai.


Aš išvis be tikėjimo  biggrin.gif  Kol kas. Ieškau, kas galėtų ir tiktų užpildyti tą dalelę, skirtą "religijai".
O kodėl tėvai turėtų parinkti vaikui tikėjimą? Taip išeitų, kad kažkuri pakraipa yra mažiau svarbi? Ir nebūkim naivūs- vaiką auklėjant (nuoširdžiai ir tuo pačiam tikint) viena religija, jis užaugęs kitos greičiausiai nepasirinks, neretai vien jau dėl nepatogumo, žinių trūkumo, visokių apeigų atlikimo.

Nežinau kaip nusprendžiam, kažkaip savaime, didesnių nesutarimų niekad ir neiškyla g.gif Gal pasirenkame to nuomonę, kuris kategoriškiau nori, kad būtent ji būtų išreikšta... Aš pavyzdžiui manau, kad tėvai turi visuomet paremti vienas kito nuomonę, tad jei vyras pirmiau ir primygtinai kažką liepia, aš pritariu net jei galvoju kitaip , kad vaikui nekiltų abejonių. Juk tėtis nieko blogo neliepia. Vyras mano nuomonę irgi visuomet remia, o ją aš reiškiu dažniau ir manau, kad kategoriškiau... rolleyes.gif

MAnau tu pati sau atsakei į savo klausimą kodėl tu tokia. Juk sakai, kad jei auklėja nuoširdžiai ir pačiam tikint.... Be to gerai pastebėjai, kad tai patogu. O tau kaip suprantu kažko trūksta, kad nori užpildyti tą dalelę... Jei tėvai būtų sugebėję tau perduoti savo tikėjimą tos tuštumos nejaustum, jaustum patogumą ir manau patirtum daugiau gyvenimo džiaugsmo. 4u.gif
Atsakyti
#219
QUOTE(Luknė @ 2009 06 29, 21:48)
MAnau tu pati sau atsakei į savo klausimą kodėl tu tokia. Juk sakai, kad jei auklėja nuoširdžiai ir pačiam tikint....  Be to gerai pastebėjai, kad tai patogu. O tau kaip suprantu kažko trūksta, kad nori užpildyti tą dalelę... Jei tėvai būtų sugebėję tau perduoti savo tikėjimą tos tuštumos nejaustum, jaustum patogumą ir manau patirtum daugiau gyvenimo džiaugsmo.  4u.gif

Su gyvenimo džiaugsmu man viskas ok. Gal net per gerai, nes griežtos krikščioniškos normos smerkia daug džiaugsmų, kuriais aš džiaugiuosi. Būtent dėl kai kurių dogmų aš nemanau, kad tą dalelę galėčiau užpildyti būtent krikščionybe. Neneigiu- kažkuri dalis man yra artima ir priimtina, bet kita- atstumia ir kelia net pasipiktinimą. O to man nereikia. Nežinau, kaip būtų, jeigu būtų, tiesą sakant, nesu mačiusi nuoširdžiai tikinčio žmogaus, kuris dar ir savo tikėjimą, savo religiją galėtų paaiškinti logiškai, objektyviai, protingai ir argumentuotai. Nes jeigu tik labiau tikintis, tai iš karto bus fanatikas, įsikalęs vieną ir tą patį į galvą ir negirdintis jokių argumentų bei nesugebantis priimti kitokios nuomonės, vystyti diskusijos. O jeigu ir nelabai tiki, tai "draskosi" vistiek, nes tikėti "reikia", nes visi taip daro, taip gyvena... Štai su tokiais žmonėm aš susiduriu. Gal jie ir kalti iš dalies dėl tokio mano požiūrio.

Šaunu, kad susitariat su vyru. Nes tarkim, aš asmeniškai galvoju, kad yra tokių dalykų kur gali labai išsiskirti (nors nebūtinai) nuomonės, abi bus "teisingos" ir tada neaišku, ką sakyti, papasakoti vaikui. Nuoširdžiai sakau, nežinau, ką daryčiau. Kažkas panašaus būtų, jeigu vaiko susilauktų dviejų skirtingų religijų karštai tikintys atstovai.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo mylimuke: 29 birželio 2009 - 21:04
#220
QUOTE(mylimuke @ 2009 06 29, 23:02)
Su gyvenimo džiaugsmu man viskas ok. Gal net per gerai, nes griežtos krikščioniškos normos smerkia daug džiaugsmų, kuriais aš džiaugiuosi. Būtent dėl kai kurių dogmų aš nemanau, kad tą dalelę galėčiau užpildyti būtent krikščionybe. Neneigiu- kažkuri dalis man yra artima ir priimtina, bet kita- atstumia ir kelia net pasipiktinimą. O to man nereikia. Nežinau, kaip būtų, jeigu būtų, tiesą sakant, nesu mačiusi nuoširdžiai tikinčio žmogaus, kuris dar ir savo tikėjimą, savo religiją galėtų paaiškinti logiškai, objektyviai, protingai ir argumentuotai. Nes jeigu tik labiau tikintis, tai iš karto bus fanatikas, įsikalęs vieną ir tą patį į galvą ir negirdintis jokių argumentų bei nesugebantis priimti kitokios nuomonės, vystyti diskusijos. O jeigu ir nelabai tiki, tai "draskosi" vistiek, nes tikėti "reikia", nes visi taip daro, taip gyvena... Štai su tokiais žmonėm aš susiduriu. Gal jie ir kalti iš dalies dėl tokio mano požiūrio.

Šaunu, kad susitariat su vyru. Nes tarkim, aš asmeniškai galvoju, kad yra tokių dalykų kur gali labai išsiskirti (nors nebūtinai) nuomonės, abi bus "teisingos" ir tada neaišku, ką sakyti, papasakoti vaikui. Nuoširdžiai sakau, nežinau, ką daryčiau. Kažkas panašaus būtų, jeigu vaiko susilauktų dviejų skirtingų religijų karštai tikintys atstovai.

Priimti kitą nuomonę - tai pakeisti savo nuomonę ir manyti kaip pašnekovas, ar suprasti, kad kitas žmogus gali turėti kitą nuomonę ir jis turi teisę manyti kitaip?
Į "kiti" aš stengiuosi niekada nežiūrėti, o visada galvoti, "o ką aš". Kai pamatau, kad aš kažko nedarau iki galo, kažkas man ne visai pavyksta, aš sau randu "pasiteisinimų" užuot pasistengusi, man "kiti" pradeda matytis daug šviesesniais ir nuostabesniais. rolleyes.gif

Nelabai įsivaizduoju kaip skirtingų religijų karštai tikintys atstovai kuria šeimą. Juk jei karštai tikintys, griežtai to besilaikantys tai sunkiai suderinama, kad antroji pusė būtų kito tikėjimo, nes tikėjimas jau reikalauja vaikus auginti tikįjime. Apie tai tariamasi prieš vedybas, tai aptariama su Bažnyčios vyresniaisiais prašant leidimo tuoktis. Taigi nelabai gali būti kad problema iškiltų gimus vaikams. Ji turėtų būti išspręsta dar prieš tuokiantis. Kurioje religijoje nereikalaujama, kad antra pusė sutiktų leisti auginti vaikus tame tikėjime? Katalikai to reikalauja, musulmonai - reikalauja, žydai, kiek žinau iš vis neleidžia tuoktis su kitos tautybės žmogumi... Aš pavyzdžiui niekaip negalėčiau pažadėti, kad sutiksiu jog mano vaikai augtų pvz. musulmonais, aš juos neabejotinai norėsiu krikštyti. Taigi su musulmonu tuoktis niekaip negalėčiau.Beje apie tai galvočiau dar susipažindama ir pažintis niekaip neišsivystytų į ką nors daugiau.
Gal per paprastai įsivaizduoju, bet mano visas gyvenimas toks paptrastas, tad įpratau manyti, kad taip gali būti visiems bigsmile.gif
Atsakyti
#221
QUOTE(mylimuke @ 2009 06 29, 23:02)
Su gyvenimo džiaugsmu man viskas ok. Gal net per gerai, nes griežtos krikščioniškos normos smerkia daug džiaugsmų, kuriais aš džiaugiuosi. Būtent dėl kai kurių dogmų aš nemanau, kad tą dalelę galėčiau užpildyti būtent krikščionybe. Neneigiu- kažkuri dalis man yra artima ir priimtina, bet kita- atstumia ir kelia net pasipiktinimą. O to man nereikia. Nežinau, kaip būtų, jeigu būtų, tiesą sakant, nesu mačiusi nuoširdžiai tikinčio žmogaus, kuris dar ir savo tikėjimą, savo religiją galėtų paaiškinti logiškai, objektyviai, protingai ir argumentuotai. Nes jeigu tik labiau tikintis, tai iš karto bus fanatikas, įsikalęs vieną ir tą patį į galvą ir negirdintis jokių argumentų bei nesugebantis priimti kitokios nuomonės, vystyti diskusijos. O jeigu ir nelabai tiki, tai "draskosi" vistiek, nes tikėti "reikia", nes visi taip daro, taip gyvena... Štai su tokiais žmonėm aš susiduriu. Gal jie ir kalti iš dalies dėl tokio mano požiūrio.

Šaunu, kad susitariat su vyru. Nes tarkim, aš asmeniškai galvoju, kad yra tokių dalykų kur gali labai išsiskirti (nors nebūtinai) nuomonės, abi bus "teisingos" ir tada neaišku, ką sakyti, papasakoti vaikui. Nuoširdžiai sakau, nežinau, ką daryčiau. Kažkas panašaus būtų, jeigu vaiko susilauktų dviejų skirtingų religijų karštai tikintys atstovai.

100% tau pritariu drinks_cheers.gif
Atsakyti
#222
QUOTE(mylimuke @ 2009 06 28, 11:49)
Mane krikštijo, privedė visų sakramentų, močiutė vaikystėj vedžiodavosi į bažnyčią, tėvai dar ir dabar liepia nueit. Viską darė teisingai? Tik kodėl aš nesu tokia, kaip jūs manot?  g.gif
Papildyta:

Viskas čia labai į temą. Natūralu, kad diskusija šiek tiek pakrypsta į vieną ar kitą pusę, bet nuo esmės niekas nenukrypo. Geriau pasisakykit į temą.

ne viską darė teisingai. Į bažnyčią turi vestis tėvai , o ne močiutė, na nebent jei nėra tėvų tai kitas reikalas. Taigi močiutės pavyzdys nebuvo Jums tvirtas, nes tėvai su Jumis neidavo. Visų sakramentų tai tikrai Jūsų dar neprivedė, Paskaitykite katekizmą ir sužinosite kiek ir kokie yra sakramentai.
Taigi išvada: Tėvai Jums neperdavė tikro tikėjimo.
Atsakyti
#223
QUOTE(Luknė @ 2009 06 29, 22:24)
Priimti kitą nuomonę - tai pakeisti savo nuomonę ir manyti kaip pašnekovas, ar suprasti, kad kitas žmogus gali turėti kitą nuomonę ir jis turi teisę manyti kitaip?
Į "kiti" aš stengiuosi niekada nežiūrėti, o visada galvoti, "o ką aš". Kai pamatau, kad aš kažko nedarau iki galo, kažkas man ne visai pavyksta, aš sau randu "pasiteisinimų" užuot pasistengusi, man "kiti" pradeda matytis daug šviesesniais ir nuostabesniais. rolleyes.gif

Nelabai įsivaizduoju kaip skirtingų religijų karštai tikintys atstovai kuria šeimą. Juk jei karštai tikintys, griežtai to besilaikantys tai sunkiai suderinama, kad antroji pusė būtų kito tikėjimo, nes tikėjimas jau reikalauja vaikus auginti tikįjime. Apie tai tariamasi prieš vedybas, tai aptariama su Bažnyčios vyresniaisiais prašant leidimo tuoktis. Taigi nelabai gali būti kad problema iškiltų gimus vaikams. Ji turėtų būti išspręsta dar prieš tuokiantis. Kurioje religijoje nereikalaujama, kad antra pusė sutiktų leisti auginti vaikus tame tikėjime? Katalikai to reikalauja, musulmonai - reikalauja, žydai, kiek žinau iš vis neleidžia tuoktis su kitos tautybės žmogumi... Aš pavyzdžiui niekaip negalėčiau pažadėti, kad sutiksiu jog mano vaikai augtų pvz. musulmonais, aš juos neabejotinai norėsiu krikštyti. Taigi su musulmonu tuoktis niekaip negalėčiau.Beje apie tai galvočiau dar susipažindama ir pažintis niekaip neišsivystytų į ką nors daugiau.
Gal per paprastai įsivaizduoju, bet mano visas gyvenimas toks paptrastas, tad įpratau manyti, kad taip gali būti visiems bigsmile.gif

Priimti kitą nuomonę- pripažinti, kad kiti ją turi kitokią, bet nebandyti jos pakeisti ar nekeisti savosios. Na, tai nėra taip sunku, kaip "išsirinkti" vieną "geresnę" nuomonę/požiūrį ir perteikti ją vaikui.
Nors čia jau suaugusiųjų santykių peripetijos, bet pasakysiu tiek, kad galbūt ir per daug paprastai žiūrite. Šiais laikais gi nėra viskas taip- susipažinom, susituokėm, susilaukėm vaikų. Vaikai kartais ateina anksčiau nei vestuvės, kartais taip greit, kad nei apie tas religijas nespėji padiskutuot smile.gif Tai va ir įdomios tokios situacijos.

QUOTE(Jurgulė @ 2009 06 30, 00:26)
ne viską darė teisingai. Į bažnyčią turi vestis tėvai , o ne močiutė, na nebent jei nėra tėvų tai kitas reikalas. Taigi močiutės pavyzdys nebuvo Jums tvirtas, nes tėvai  su Jumis neidavo. Visų sakramentų tai tikrai Jūsų dar neprivedė, Paskaitykite katekizmą ir sužinosite kiek ir kokie yra sakramentai.
  Taigi išvada: Tėvai Jums neperdavė tikro tikėjimo.

Tėvai yra, tik jie gal ne taip labai tikintys (nors visi vienodai tvirtina, kad tiki ir kaip tai reikalinga) kaip močiutė buvo, nes ji kol galėjo, tol pastoviai eidavo į bažnyčią. Bet kuo močiutė blogiau? Sakydama visus sakramentus, turėjau omeny visus, kuriuos iki šiol turėjau prieit. Paskutinio patepimo dar negavau biggrin.gif , kunigauti niekas man neleis, o santuokos sakramento taip pat priimti nežadu (bent kol kas). O visų kitų esu priėjus, nes "taip reikėjo".
Atsakyti
#224
QUOTE(mylimuke @ 2009 06 30, 00:46)
Šiais laikais gi nėra viskas taip- susipažinom, susituokėm, susilaukėm vaikų. Vaikai kartais ateina anksčiau nei vestuvės, kartais taip greit, kad nei apie tas religijas nespėji padiskutuot smile.gif

Bet kuo močiutė blogiau?

Taip atsitinka tuo atveju, kai religijos yra "šešioliktoj" vietoj, tada apie jas ir pradedi diskutuot, kai jau nebėra apie ką kalbėtis biggrin.gif .

Močiutė yra gerai, bet kaip tėvų papildymas, o ne kaip pagrindinis auklėtojas. Pastebėk, kaip tavo tėvai auklėja tavo vaiką ir kaip pati auklėji, kokia vaiko reakcija į senelius ir į tėvus? Turėtum atrasti skirtumą ir suprasti, kad močiutė nepajėgi perduoti savo patirties, jei jos neperėmė tėvai, jei jie patys nepriima tos patirties.
Atsakyti
#225
QUOTE(mylimuke @ 2009 06 30, 01:46)
<...>Šiais laikais gi nėra viskas taip- susipažinom, susituokėm, susilaukėm vaikų. <...>

Mano gyvenime taip paprastai ir yra rolleyes.gif
O vaikai patys neateina, juos tėvai pasikviečia. Todėl gali ir visiems būti taip paprasta, kaip man, kas gi neleidžia bigsmile.gif
Atsakyti
#226
QUOTE(Una Li @ 2009 06 30, 00:20)
Taip atsitinka tuo atveju, kai religijos yra "šešioliktoj" vietoj, tada apie jas ir pradedi diskutuot, kai jau nebėra apie ką kalbėtis biggrin.gif .

Močiutė yra gerai, bet kaip tėvų papildymas, o ne kaip pagrindinis auklėtojas. Pastebėk, kaip tavo tėvai auklėja tavo vaiką ir kaip pati auklėji, kokia vaiko reakcija į senelius ir į tėvus? Turėtum atrasti skirtumą ir suprasti, kad močiutė nepajėgi perduoti savo patirties, jei jos neperėmė tėvai, jei jie patys nepriima tos patirties.

Pritariu tau thumbup.gif
Atsakyti
#227
QUOTE(Luknė @ 2009 06 22, 06:52)
Jūs netikite Dievu, todėl to ir nesureikšminate, jei tikėtumėte Jis jums neatrodytų nereikšmingas.
Ar vaikui suformuojama nepasitikėjimo nuostata nėra jam žalinga?
Jūs išnagrinėjote ir norėtumėte, kad vaikai išnagrinėtų. O kodėl manote, kad jie tai kadanors darys jei tai laikoma jūsų namuose nereikšminga?
bigsmile.gif


o kodel turi buti sureiksminamos dievybes, tikejimas? jums tikintis nusidejelis geriau uz dora, gera bedievi?
man geriau bedievis, bet, kad elgtusi su kitais, kaip su savimi - ir tai ne is testamentu istraukta tiesa, o senoliu patikrinta ismintis.
kodel mano vaikas turi tiketi tuom, kuom tiki aplinka? nereikia jam to, uzaugs - savaime iskils egzist klausimai, kiek nores tiek atras.
Musu namuose yra reiksmingas zmogus, kaip individas, nepriklausantis nuo kazkieno ir kazkada sukurtu dievu.Musu namuose yra reiksminga dorove, atjauta, rupestis, sazine, bet dievas ar dievai cia neprieko. Ir taip pat musu namuose yra reiksmingas siekis zinoti, atrasti, suprasti save.
Atsakyti
#228
QUOTE(Nuelė @ 2009 07 04, 19:10)
o kodel turi buti sureiksminamos dievybes, tikejimas? jums tikintis nusidejelis geriau uz dora, gera bedievi?
man geriau bedievis, bet, kad elgtusi su kitais, kaip su savimi - ir tai ne is testamentu istraukta tiesa, o senoliu patikrinta ismintis.
kodel mano vaikas turi tiketi tuom, kuom tiki aplinka? nereikia jam to, uzaugs - savaime iskils egzist klausimai, kiek nores tiek atras.
Musu namuose yra reiksmingas zmogus, kaip individas, nepriklausantis nuo kazkieno ir kazkada sukurtu dievu.Musu namuose yra reiksminga dorove, atjauta, rupestis, sazine, bet dievas ar dievai cia neprieko. Ir taip pat musu namuose yra reiksmingas siekis zinoti, atrasti, suprasti save.

Manau, kad Dievas žmogui reikšmingas jau vien tuo, kad iš Jo visa yra atsiradę ir į jį viskas grįžta. Tai tikėjimo dalykas todėl neeikvokime jėgų dėl to ginčytis mirksiukas.gif

Man geriau žmogus, koks jis bebūtų. Doras geras bedievis visgi irgi yra tik toks pat nusidėjėlis kaip ir aš ar kuris kitas tikintis nusidėjėlis. Tobulai šventas yra tik Dievas. Vieni žmonės yra tam, kad man būtų lengviau gyventi, o kiti, kad aš būčiau jų gyvenimo palengvinimas ir nežinau kurie iš tiesų duoda man daugiau.

Sakyti, kad dorybės, sąžinė ir gėris nesusiję su Dievu mano akims tas pat, kas sakyti, kad grynas oras nesusijęs su deguonimi. rolleyes.gif
Atsakyti