Meilė blėsta?

Sveikos, mamytės ir dar-ne-mamytės
Aš naujokė Jūsų forume, stebėjau Jus kurį laiką ir matau, kad smagiai šnekatės ir padedate viena kitai. Taigi ir aš pasidalinsiu savo rūpesčiu, gal sulauksiu patarimų.
Draugauju su vaikinu beveik 4 metai. Kol kas kartu negyvename dėl tam tikrų priežasčių, bet ir nesame tik pasimatymų pora. Visą laisvą laiką leidžiam kartu, dažniausiai miegam kartu - tai pas jį, tai pas mane, tvarkomės, gaminame, apsiperkame kartu, keliaujame kartu, kartais net dirbam drauge.Esame susižadėję, planuojame vestuves ir vaikus, aišku per tiek laiko įvairių dalykų nutikdavo, kartais pykomės, kartais vedėme vienas kitą iš proto dėl tų pykčių, kartais virė aistros, o kartais įslinkdavo rutina.
Bet iš esmės visada buvome laimingi kartu. Labai mylim vienas kitą. Žaviuosi jo protu, man visada linksma su juo, turime panašų humoro jausmą, kalbėtis įdomu. Seksas fantastiškas, laiką leidžiam nenuobodžiai, o ir namuose sėdint irgi gera. Ateities planai suderinti, su juo jaučiuosi saugi. Lyg ir idealu.
Bet pastaruoju metu pradeda mane graužti kažkoks kirminas, nežinau, kas nutiko. Nieko nebejaučiu. Lyg visai jo nemylėčiau. Erzina viskas, ką jis padaro ir pasako. Netyliu, virstu žiežula - vis kritikuoju, mokau gyvenimo, reiškiu nepasitenkinimą. Jis kol kas kantrus. Bet man tai jau nesvarbu, kadangi pradeda atrodyti, kad dūstu. Nebesinori galvoti apie vestuves, ir vis dažniau pagalvoju - o jeigu tai ne tas žmogus?
O tuo pačiu metu neįsivaizduoju gyvenimo be jo, prisiglaudus prie jo gera ir šilta, bet kankina mintis - gal tai tik pripratimas?
Visiškai susipainiojau, nežinau, ką daryti. Atsitraukti, pabūti atskirai ir susiprasti? Ar tiesiog ramiai palaukti? O gal imti ir nukirsti viską.
Gal požiūris iš šalies atvers naujas sprendimų perspektyvas.

Turi viska, apie ka kitos tik svajoja (nebent kazkokiu jo baisiu ydu mum nepasakai). Tai kam tokios dar ir mintys kyla? Nesupyk, as cia tik liaudiskai pasakysiu, kaip kartais man mama pasako, kai prisigalvoju nesamoniu:' Pilna sikna jau'.

Ydų jis turi, kaip ir visi žmonės, bet man jos visada buvo priimtinos. Gal nevertinu to, ką turiu, tačiau tai tikrai nėra "išpindėjimas". Nenoriu nei įskaudinti to žmogaus, nei apgauti. Jis man artimiausias pasaulyje, todėl dabar labai baisu, kai atrodo, kad nebėra jausmų. Tiesiog tuščia ir viskas. Jaučiuosi, lyg būčiau labai nuo jo pavargusi.

jooo.. man irgi panasi dilema... Kai bunu su juo, tai atrodo, kalnus nuversiu, jis toks geras, mielas, saunus, oi oi, kaip ji myliu .. Taciau kai tik issiskiriam ar kas, apninka mane mintys, kad.. kad tas princas ant balto zirgo, apie koki dar maza svajojau, kitoks buvo. Saunesnis, smagesnis ir visoks kitoks -esnis... Tada tas manasis atrodo isvis kaip pilypas is kanapiu ir is piktumo pradeda dar baisesnes mintys imt! Bet tada staiga pagalvoju, merga, del Dievo meiles, ko cia noi - turi vaikina auksa gryna, visos panos tau tokio pavydetu, taciau tau neee, tau dar maza Taip ir plesaus: kol su juo, manau, kad gyevnime nieko nereikes kito, o kai be jo - kad gal reiktu viska baigti ir ieskot to savo princo...
Papildyta:
Eve, siulau: padaryk pertraukele. Nesimatykit kuris laikas, koki menesiuka, tada i paziuresi, ar jis TAS, ar ne TAS.

Gal butent del to tave viskas erzina, kad viskas jau kaip ir suderinta, suplanuota ir lyg jau nieko naujo ir "nebebus"? Gal jau pradejai i ji ziureti nebe kaip i vaikina, bet kaip i savo busima vyra, kuriam keli dar didesnius reikalavimus nei iki siol? Atsipusk ir atsipalaiduok. Pasidarykit sau kokiu pramogu, pabukit tik dviese, nuvaziuokit kur nors romantiskai praleist laika. Tikrai tikiu, kad meile yra, tetruksta tik vel ja is naujo "atrasti".

Pasakysiu tik tiek : reikia kad tas vaikinas susirastu kita mergina. Tada oj kaip greitai vel uzsinoretum buti kartu ir viskas butu tau super gerai. Zmones nevertina to ka turi to lkol to nepraranda. Susiimk kol nevelu

manyciau kad reikia petraukos... isvaziuok keliom dienom kur nors.. ir is kart viska suprasi... zinai, kartais kaip buna gerai, pradedam samoningai gadintis gyvenima ir ieskot kas blogai

Ačiū už patarimus, iš tikrųjų viskas pradeda atrodyti paprasčiau, nes jau buvau pati susipainiojus.
Pertraukėlę esame turėję, tiesa, labai trumpą - apie savaitę. Prieš keletą mėnesių turėjome gana rimtą konfliktą, vėl labiau dėl mano kaltės, ir nusprendėme kurį laiką nesimatyti. Dienos be jo buvo tiesiog klaikios, visą laiką kažkas lyg spaudė viduje, buvo neramu, nieko nesinorėjo, galvojau apie jį kiekvieną akimirką. Kai ji pamačiau, iš to gerumo tiesiog keliai linko, susitaikėm ir viskas stojo į savo vietas, grįžo vidinė ramybė ir laimė. Atrodo, toks stiprus jausmų antplūdis, tai tikrai meilė. Bet dabar, praėjus kuriam laikui, vėl galvoju - o gal tiesiog iš pripratimo negalėjau be jo ištverti?
Gal iš tiesų esu kvaila, kad nevertinu to, ką turiu. Bet iš kitos pusės vis abejoju - o jeigu, pasilikdama su juo, darau didžiausią klaidą gyvenime? O jeigu vis tiek suprasiu, kad negaliu būti su juo, bet tada jau bus žymiai sunkiau viską nutraukti, nes atsiras vaikų? O gal tai tiesiog laikina krizė?
Kažkokia šizofrenija, kuri baigia mane užgraužti.

Jei be jo negali gyventi ir beprotiskai pasiilgsti, reiskias, didziausios klaidos gyvenime tikrai nedarai.

ir man taip buvo, atrodydavo, kad tie santykiai nieko gero nežada ir jis ne toks, kokio man reikia, tada kildavo smulkių barnių apie nieką, nes aš ieškodavau priežasčių, o paskui kurį laiką vėl būdavo gerai ir vėl viskas kartodavosi. bet vasarai išvažiavau į užsienį 3 mėnesiams, tada turėjau daug progų išbandyti savo jausmus ir suprasti ko noriu. atsisakiau kito žmogaus, kuris viską siūlė ir grįžau pas saviškį, dabar tikiu savo jausmais labiau nei bet kada. ta pertrauka tikrai labai padėjo.
pabandyk kažkaip pabūti atskirai, neskubėti dėti taškų, nes išeiti yra lengviausia.

iseiti lengviausia, tik sugrizti daznai jau buna per velu.

vat būtent