Nusprendžiau ir aš papasakoti savo vieną mažytę istoriją.

Iš pradžių buvo žodis...


Aš dar buvau abiturientė. Tuo tarpu, kai kitos mano bendraklasės bandė iškalti matematines formules, aš skaičiau Šekspyro sonetus ir rašiau mylimajam draugui ilgus laiškus. Dauguma sako, kad meilė trukdo mokslams, tačiau sėkmingai baigiau vidurinę mokyklą ir įstojau į universitetą. Bet tai kita tema...

Mes susipažinome vasario 16 dieną, nedarbo dieną, kai nebuvo paskaitų ir pamokų. Bet aš nemaniau, kad lygiai po metų, kai mes susitiksim atšvęsti draugystės metinių, įvyks tai...

Ėjome gatve, susikibę už rankų, staiga jis sustojo ir stipriai stipriai mane apkabino. Galvoju, kas čia dabar, koks meilumo priepuolis...


Tokia trumpa ir kukli, tačiau man labai brangi istorija... Esmė tame, kad romantikai nebūtinos rožės, šampanas, jūra ar rami muzika... Nesvarbu, kur, kaip... Romantiką sukuria ne daiktai, jie gali tik padėti... Tačiau tikrąją romantiką sukuria žmonės, ypač tie, kurie yra įsimylėję...

Ačiū už dėmesiuką mano mažytei laimei.
