...Po nepilnų trijų valandų skrydžio mano kojos jau lietė Graikijos senovės dievų, deivių bei nimfų žemę. Iš karto pajutau klimato skirtumą šiluma ir ta rudeniška vakaro gaiva. Kaip Lietuvoje kaitrios dienos vakarą.
Visą pirminę romantiką išsklaidė nutrūktgalvis graikas, vežęs mus iš oro uosto į kurortinio miestelio Katerini priemiestį prie jūros Paralia Katerini. Nors kelione nebuvo ilga, ji truko keliasdešimt minučių, bet automobilio spidometro rodyklės tolygus kilimas į viršų neleido atsipalaiduoti bei mėgautis prasidedančiomis atostogomis. Kaip vėliau sužinojome (tai mums papasakojo vietinėje tavernoje Paralia Katerini miestelyje dirbantis ir nuo 10-ies metų Graikijoje gyvenantis išeivis iš tuometinio Uzbekistano Vasilijus), vasarai pasibaigus Graikijos policija nebegaudo greičio viršytojų, todėl tokių tarp vairuotojų yra dauguma. Tačiau pro akis prabėgantys baltuojantys medvilnių laukai, pūpsantys arbūzai, nedideli namukai su saulės energijos baterijomis vis primindavo man esant ne Lietuvoje, o egzotiškoje Graikijoje.
Prie pat Egėjo jūros mus pasitiko viešbutis Scandinavia ir puikia rusų kalba kalbanti viešbučio darbuotoja graikė. Buvome puikiai priimti ir palydėti į apartamentus. Tačiau vos tik palikę lagaminus išrūkome prie jūros, kurią nusileidusi saulė jau buvo paslėpusi tamsoje. Ta vakarą pakerėjusi jūros šiluma ir gaiva mane lydėjo visą viešnagės Graikijoje laiką. Ir be galo sūrus žalsvai mėlynas jūros vanduo. Ir, be abejo, pati Graikijos senovė.
Taigi jau nuo pirmo vakaro gyvenau Graikijos dvasia: graikų tavernos, rankų darbo suvenyrai iš alebastro ir tik sutemus atgyjantis Paralia Katerini miestelis su begale turistų. Ir, be abejo, maistas iš jūros gėrybių. Jomis visą laiką ir mėgaudavausi, kad pajusčiau esanti tikrame pajūryje. Tikrame graikiškame pajūryje. O tos graikų dainos, skambėjusios iš kiekvienos parduotuvės, tavernos ar pro mašinos langą (beje, tik graikiškos) iki šiol skamba ausyse, lygiai taip pat jautriai, kaip ten girdėtos.
Neapsakomai tyras Egėjo jūros vanduo su savo gyventojais - medūzomis
Jau tą vakarą supratau, kuo garsus Paralia Katerini miestelis (beje, savo dydžiu primenantis mūsiškę Palangą). Ogi kailinių parduotuvėmis (jų, kaip sakė vietinės turizmo firmos atstovas Achilesas, čia yra per 4000 ir kailinių drabužių kainos čia yra ženkliai mažesnės nei kituose Graikijos regionuose), kurios puikuojasi užrašais rusų ir anglų kalbomis bei Supermarketais (tai maisto prekių parduotuvės, retai užimančios didesnį nei 25 kvadratinių metrų plotą). Gal ir patogu turistams, bet asortimentas juose (maisto parduotuvėse) tikrai nekoks. O jau vaisių pasiūla svečioji šalis tikrai nesiskundžia: net iš gatvių prekeivių gali nusipirkti, ko širdis geidžia.
Po kelių dienų, praleistų Paralia Katerini miestelyje, pasimėgavę jūra, saule bei egzotišku čionykščiu maistu, leidomės į pažintines ekskursijas.
Pirmoji į šventąjį Olimpo kalną mitinę 12 antikos dievų buveinę, aukščiausią Graikijos vietą. Gido išmokyti turistai, pasikėlę per 1000 m. virš jūros lygio, graikų kalba sveikino Dzeusą bei kitus dievus.
Legendinio kalno papėdėje aplankėme antikos senąjį Diono miestą, iš kur savo žygį į Rytus pradėjo Aleksandras Makedonietis ir kur archeologai, ypač per paskutiniuosius kasinėjimus, į pasaulio šviesą iškėlė tuometinį miestą su šventyklomis, kapais, teatrais ir bazilika. Jame kadaise buvo garbinamas Dzeusas ir kiti Olimpo dievai, aukojamos aukos, aikštėse vykdavo debatai ir miestelėnų susirinkimai, teatro spektakliai ir azartiški meno renginiai. Iškasenos rodo tam miestui Olimpo kalno papėdėje stūksojus apie 1100 m. pr. m.e. Diono mieste, ekskursiją vedant puikiam diplomuotam rusakalbiui gidui, aplankėme graikų ir romėnų amfiteatrus, Izidės, Artemidės šventyklas, muzikos mokyklą Odeoną, senąją Baziliką, romėnų pirtis. Žinoma, dabar ten tik liekanos tų objektų, tačiau pasitelkus vaizduotę bei įdėmiai klausant gido, teko patirti nemažai įspūdžių, atsidurti tame laikmetyje.
Antrosios mūsų kelionės tikslas buvo Meteorų vienuolynai, esantys prie Kalambakos miestelio.
Ikonų dirbtuvėse
Kalambaka nedidelis vaizdingas miestelis lygumoje, kurioje lyg milžiniški stulpai į dangų kyla 24 uolos. Jų viršuje meteorai didingas vienuolynų centras, tikrai akmeninių uolų miškas, kur 14 amžiuje vienuoliai, trokšdami atsiskyrimo ir dvasinio išsigelbėjimo, savo rankomis pastatė 24 vienuolynus. Legenda byloja, kad pirmojo vienuolyno įkūrėją Šv. Atanazą kalno viršūnėn nuskraidino erelis. Šiandien iš visų vienuolynų veikia tik šeši, kurie atviri turistams. Juose galima išvysti bizantiškojo meno kūrinių (freskų, ikonų) ir rankraščių.
Meteorų Rusanu vienuolynas
Daugiausia įspūdžio palieka jų kupoliniai stogai, mediniai balkonai ir jų viršutiniai aukštai, kurie tartum kaba ore. Meteorus pasiekti galima siaurais akmeniniais laipteliais arba gana neplačiu asfaltuotu keliu. Turbūt niekada nepamiršiu to įspūdžio adrenalino kiekio, kuri gavome kylant (dar daugiau leidžiantis žemyn) dviaukščiu autobusu į viršukalnes, kai apačioje tik praraja, o autobuso ratai vos vos nesiekia kelio kraštą. Bet įspūdžiai verti tokios baimės.
Meteoruose aplankėme du vyrų (Šv. Varlamo) ir moterų (Šv. Rusanu) vienuolynus.
Varlamo vienuolynas
Įeidamos į vienuolynus moterys privalo dėvėti uždaras bei žemiau kelių sukneles, vyrai ilgas kelnes. Neturintiems tokių rūbų buvo duodami ilgi ilgi sijonai (tiek vyrams , tiek moterims). Jais buvo būtina užsigaubti ir atvirus pečius.
Kaip tikras vyno rūsys Varlamo vienuolyne
Freskos Varlamo vienuolyne
Trečioji kelionė po Graikiją turėjo taip pat svarų tikslą Atėnai. Visą naktį praleidę autobuse, paryčiais pasiekėme išminties ir karo deivės Atėnės vardu pavadintą Graikijos sostinę. Atėnai vienas seniausių pasaulio miestų. Žymiausias Atėnų ir visos antikos paminklas virš miesto didingai kylantis Akropolis su šventyklomis (Partenonu, Atėnų Nikės šventykla, Erechtenonu su Kariatidžių portiku) sužavėjo ir paliko nepamirštamą įspūdį, ypač pakilus į Akropolio kalvos viršūnę. Aplankėme Akropolio archeologijos muziejų, kuriame saugoma dalis Akropolio meno kūrinių ir skulptūrų originalų. Nuo Akropolio žiūrint į Atėnus, kiek akys užmato nedideli šviesūs namai, persipinantys su senovės statinių likučiais.
Atėnai su Akropoliu
Palikę Akropolį turėjome progos pasivaikščioti po Atėnų senamiestį, vadinamą Plaka, Sintagmos aikštėje, prie Graikijos parlamento stebėti originalią graikų gvardiečių sargybos keitimosi ceremoniją. Olimpinį stadioną, kur 1896 m. vyko pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės, teko stebėti tik pro autobuso langą, nes tada jis buvo remontuojamas, ruošiamasi šių metų Atėnų olimpinėms žaidynėms.
... Lėktuvui pakilus skrydžiui į Lietuvą, dar negalėjau patikėti kad palieku senovę. Tą savaitę, praleistą, galima sakyti, antikoje, iki šiol prisimenu taip, lyg vakar buvau buvusi Graikijoje, kvėpavau tyru oru ant Olimpo kalno, gyvenau senovės dvasia Meteorų vienuolynuose ar vaikščiojau po Akropolį...
