Mano vaikas - pesimistas

Labai gerai dienotvarke, kai zino, iki kada gali ziureti, kada pamokos.... Per kazkiek laiko susitaiko su laikrodziu ir visai neblogai sutaria
O tu kokiu vitaminu B pagerk ir pasistenk jausmu nerodyti. Nu pas mane griezciau: butu keliom dienom kompas uzdraustas. Bijo, matyt, todel klauso . Bet is tikro, kai vienu metu stogas nuvaziavo toli, pailsejau savaite ir ivedziau tvarka (aisku, jos laikytis man paciai daug sunkiau, bet ateity bent ziburiukas jau matosi )

Norejau jau irgi uzvesti tema "Mano vaikas - pesimistas", bet radau sita... Mano beveik septynmetis labai viska "nujuodina" - as nesugebesiu, man nepavyks, as neismoksiu, man neiseis - megstamiausios jo frazes Puola i nevilti, kai kas nors nepavyksta... Kazkoks juodas pesimizmas... Su tevu labai ji skatinam uz viska, ko jis imasi, daug kalbam, kad visi gali klysti ir mazai kam pavyksta kazka gerai padaryti is pirmo karto, kad klysti nera blogai, kad mokomes is klaidu ir pan., ir t.t. Buvom pas psichologe - ji sake, kad vaikas jautrus, pilnas pykcio ir bejegiskumo - musu, tevu, pareiga ji priimti toki, koks jis yra, nebandyti jo modeliuoti pagal savo kurpali, leisti islieti emocijas ir pykti, bet ribas nubrezti butina... Siaip berniukas aktyvyus, bendraujantis, neuzsidares tik savyje, turi draugu, megstamu uzsiemimu... Nu bet tie pesimizmo priepuoliai mane i nevilti varo Ypatingai dabar, kai arteja pirma klase - kalbam, kaip mokysis skaityt, dainuot, o jis iskart "as nesugebesiu!"... Tai su tokiu nusiteikimu aisku, kad nesugebes, gali pradet net pastangu nedeti visiskai Keisciausia tai, kad mes abu su vyru atvirksciai pilni entuziazmo, optimizmo, niekada nepasiduodam nesekmem, sprendziam problemas neverkslendami - vaikas nemato tokio pavyzdzio, kaip yra nuleidziamos rankos...

Oi, sveikos, ir pas mane panašiai. Tiksliau beveik ta pati situacija, kaip Solves, na tiesiog skaičiau apie save
Tiesa, nėra jis pesimistas, anaiptol, bet kartais jam užeina -tai, kad jo mokykloje nemėgsta, tai, kad geriau būtų negimęs, tai, kad nelaimingas.. Bet mokykloje viskas normaliai, na ir jam ne visi patinka. Su mokytoja kalbėjau, sakė, kad net nepastebėjo, jog kažkokios problemos, draugauja su visais, gal, kartais pasipyksta....

Šiaip labai meilus, geras. Labai daug visur einame, daug keliavome...

Priėjau išvados, kad pervargęs, nes irgi lanko muzikos mokyklą, o ir mokykloje krūvis Tai šią vasarą perskaitė tik 2 knygas, smuiko į rankas bevei neėmė, nors jau reiks pradėti.
Ir, beto, manau, kad esame gal per griežti. Su tėčiu kalbėjom, sakėm, kad reiks truputėli pralaviruoti, kad ir dirbtų, mokytusi ir tuo pačiu švelnumo, atlaidumo

As pagalvojau, kad gal gerai, jei jusiskiai nors verkia - matyt taip liudesi islieja... O maniskis neverkia, tiesiog piktas ir niurus dazniausiai buna, kaupia viska savyje. Pervargti jam dar nera ko, visas jo kruvis buvo darzelis, kiemas ir 1 karta savaiteje baseinas... Dabar vasara isvis ganosi kaip jam patinka, miega ilgai. Su nerimu laukiu mokslo metu

Svarbiausia (ne tik vaikams, bet ir suaugusiems ) turėti tikslą, taip sakant šviesą tunelio gale nes nėra nieko blogiau kaip betikslis darbas, nematant pabaigos. Būtina turėti kokį nors darbų planą ar dienotvarkę, kad neatstumtų vien ta mintis, jog darbų yra begalo DAUG. Kažkaip, kai susidarai planą, atrodo jau darbų sumažėja, o ir viskas greičiau, lengviau tada einasi Ir būtina pertraukėles daryt. Geriausia - mankštos pertraukėles Dar vienas svarbus momentas - geras patarimas vaikui, priminimas, kad viskas kas sunku - praeis ir, kad būtinai bus daug gerų, gražių akimirkų.. kažkaip reikia stengtis pateikti pasaulį šviesesnėm spalvom.. Labai gerai, kai yra ko laukti.. Pavyzdžiui, žinoti, kad savaitgalį turėsit kokią linksmą išvyką, o gal tiesiog žinoti, kad grįžęs namo rasi šokolado
Labai patiko čia forumiečių išsakytos mintys apie paskatinimus ir pagyrimus tai turbūt svarbiausias dalykas