Ar įmanoma izoliuoti Vakarų pasaulį?

Ar įmanoma izoliuoti vakarų pasaulį?

Įmanoma. Berlyne ilgą laiką ant žemės buvo Rytai, o po žeme - Vakarai

Berlynas bene vienintelė pasaulyje vieta, kur buvo izoliuota Vakarų Europa, kur viename mieste „tilpo“ du miestai, atskirti ilga ir aukšta siena, kur viename mieste galiojo dviejų valstybių įstatymai. Ir tai bene vienintelis miestas, kurio gyventojai, išsivadavę iš izoliacijos ir okupacijos jau vienuolika metų nebežino, kaip susivokti savo mintyse, kaip įvertinti praeitį.

Už karo baisumus yra ir „svarbesnių” dalykų

Antrasis pasaulinis karas, nusinešęs keliolika milijonų vokiečių gyvybių yra „pamirštas”. Vokiečiams yra svarbesnių dalykų. Tarkime, kad ir ilgą laiką stovėjusi Berlyno siena, prie kurios buvo nušauta 60 žmonių, o mirtinai sužaloti ar susižalojo dar 20, bandę pabėgti į Vakarus. 80 gyvybių per beveik 30 metų! Baisu net pagalvoti...

Ir jau vienuolika metų netyla kalbos apie sieną, apie visus baisumus bei aukas. Paneigti sienos buvimo ir tragedijos neįmanoma, tačiau net ir patys vokiečiai jau pusbalsiu pradeda svarstyti: ar tikrai siena buvo „baisesnė” už Antrąjį pasaulinį?.. Nors ar patikėsite, kad Berlyne nėra nei muziejaus, nei mažiausios ekspozicijos muziejuose, pasakojančios apie Antrąjį pasaulinį karą?

„Jūs paliekate amerikiečių sektorių”

Ši iškaba, kabojusi Vakarų Berlyne prie sienos su Rytais, nenukabinta iki šiol. Ir tai bene geriausias priminimas apie kažkada netoliese buvusį gelžbetonio monstrą, ne vienam sugriovusį gyvenimą. Kiek žmonių neteko darbo vien todėl, kad darbovietės liko vakaruose, kiek žmonių buvo atskirti nuo giminių, gyvenusių rytinėje dalyje. Statistika to suskaičiuoti negali. Bet taip buvo.

Toje pačioje gatvėje yra likęs ir stulpelis, žymėjęs sieną su Vakarų Berlynu, ir būdelė, kurioje sėdėjo pasienio policininkai, ir pačios sienos dalis. Tik ji dabar gal nebe tokia grėsminga. Juk nėra jokio nerimo, kai matai betoninę sieną ir tik žinai, kad kažkada ant jos buvo dar ir aukštas spygliuotos vielos užtvaras, o kiekvienas, pernelyg arti prisiartinęs iš Rytų pusės buvo be gailesčio nušaunamas. Tokių, kaip minėjau buvo 60. Kiti bandė peršokti per sieną, stovėjusią netoli namų. Deja, dvidešimčiai šis šuolis buvo paskutinis.

Beje, rytiečiai stengėsi bet kokiu būdu įveikti sieną ir pakliūti kitapus jos, nors tai jiems buvo draudžiama. O vakariečiai galėdavo (ir taip darydavo!) prie pat sienos palipėti ant kopėtėlių ir pasižiūrėti, kas dedasi kitoje, rytinėje sienos pusėje.

„Ir nepamirškite laikytis kelių eismo taisyklių bei stebėkite ženklus”. Tai – taip pat priminimas nuo stendo. Ne todėl, kad taisyklės galiojo tik Rytų Europoje. Tiesiog Vakarų Berlynas buvo toks mažas, kad jame automobiliai buvo beveik nereikalingi.

O juk izoliuoti buvo Vakarai

Kartais be galo būna sunku suprasti elementarius dalykus. Kad ir kaip vidury Demokratinės Vokietijos Respublikos galėjo būti Vakarų Berlynas, priklausęs priešininkų stovyklai?

Ir čia išaiškėja žiauri tiesa. Vakarų Berlynas buvo apjuostas. Iš vienos pusės siena, iš kitų – aukštais spygliuotos tvoros aptvarais. Taigi realiai izoliuoti buvo Vakarai. Juk buvo tik labai ribota teritorija, kuria galėjo judėti miestiečiai. Taip, jie galėjo išvykti pas gimines į VFR, tačiau buvo tik trys punktais, kuriais iš miesto buvo patenkama tiesiai į autostradas. Tuo pačiu buvo duodamas laikas, per kurį privalėdavai palikti demokratinės respublikos teritoriją. Nors ir išvykimai kartais priklausydavo nuo pasieniečių: kartais jie galėdavo ir neišleisti. Štai tau ir demokratija.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Autostradose visus akylai prižiūrėdavo kareiviai ir kiti valstybės saugumo tarnautojai – kad tik koks vakarietis be leidimo nepasuktų į šalį ir nepasiliktų Rytų Vokietijoje! O kas laukdavo tų, kurie nepaklusdavo taisyklėms išvykti iš šalies arba kelyje užtrukdavo daugiau laiko?

Mano naujoji pažįstama Eva – Maria, palydėjusi iki Berlyno sienos muziejaus bei prie jo drebančiu balsu pasakojusi apie izoliuotą Vakarų pasaulį nutyla. Ji susimąsto ir ilgai žvelgia į erdvę. Akyse sužvilga ašaros. Tačiau atsakymo nesulaukiu.

Du pasauliai vienoje erdvėje

Mane domina ir visuomeninis transportas. Juk metro linija U2 nutiesta dar dvidešimto amžiaus pradžioje, kuomet niekas net negalvojo apie du Berlynus. Ji tęsėsi per visą miestą. Negi ši linija buvo vienintelė Rytuose?

Visai ne. Rytiečiai vietoj metro naudojosi tramvajais. Paskutinė stotelė, kurioje galėjo išlipti vakarų berlyniečiai, buvo „Friedrichstrasse”, nors iki sienos reikėdavo važiuoti dar kelias stoteles. Kelios iki sienos Vakarų ir visos Rytų Berlyne buvusios metro stotelės buvo uždarytos, jose beveik nebuvo apšvietimo. Traukiniai važiuodavo iki galinės stoties rytuose, tačiau stotelėse nestodavo, o žmonėms buvo draudžiama išlipti iš traukinių. Bet įdomiausia: nors po žeme galiojo rytiečių nurodymai, tai buvo vis tik Vakarų Berlyno teritorija. Rytų Berlynas „prasidėdavo” ant žemės.

Dabarties suvenyrai iš praeities

Nuo pat sienos pastatymo 1961 metų rugpjūtį žmonės veržėsi į Vakarus. Sunku patikėti matant „vabaluose” po varikliais įrengtas slaptavietes, kad jose galėjo tilpti žmonės. Kai kas slėpdavosi įvairiuose buities ir kitokiuose rakanduose: televizoriuose, garso kolonėlėse (kurios buvo naudojamos tikriausiai koncertų metu, o po jų – žmonėms gabenti), ne itin dideliuose lagaminuose...

Kai kas į Vakarus patekdavo ir kitokiais būdais. Štai vienas rytietis žurnalistas Rolfas ne be STASI pagalbos persikėlė į Vakarų Berlyną, tačiau po kurio laiko grįžo į Rytus. Už ką... 9 metus privalėjo praleisti kalėjime. O kuomet siena griuvo, tas pats Rolfas... už ta patį (tikriausiai, nes niekas nieko neaiškina) buvo pasodintas dar 9 mėnesiams į belangę.

Todėl labai simboliškai ir dabar atrodo berlynietiški suvenyrai: tušti buteliukai, ant kurių užklijuotos etiketės „Berlyno oras”.

Kuomet sienos griūva

Tačiau 1989 metų lapkričio 9 dieną siena buvo pradėta griauti. Pirmiausia buvo išgriautos trys nišos, kuriomis žmonės galėjo patekti į Rytus arba Vakarus. Ir tuo naudojosi. Buvo ilgiausios žmonių eilės, kurie valandų valandas laukdavo, kada pateks į Vakarų Berlyną. Per pirmąsias tris dienas per tris nišas į Vakarus išėjo beveik visi berlyniečiai. Visiems buvo smalsu sužinoti, kaip atrodo jis, kapitalizmas. Ir nors jau praėjo vienuolika metų, vokiečiai stengiasi miestą suvienodinti, skirtumai tarp buvusių rytų ir vakarų pastebimi ir neįgudusia akimi.

Praėjus vos 40 valandų po sienos „griuvimo”, čia savo koncertą surengė violončelistas Mstislavas Rostropovičius, savo apsilankymais šį įvykį pagerbė daug žinomų pasaulio žmonių.

Beje, neįsivaizduokite, kad siena buvo nugriauta beveik iš karto. Iš pradžių tebuvo trys praėjimo punktai. Visa kita nugriauta siena buvo griaunama tik tuomet, kai ji atsidurdavo naujų statybų teritorijoje. Tad ir dabar yra siena, kuri rodoma turistams (muziejuje ir miesto centre) bei siena, kuri nebuvo nugriauta tik todėl, kad to visiškai neprireikė (gyvenamuosiuose rajonuose). Ir niekam dėl sienos likučių širdies neskauda. Istorijos juk neperrašysi.

Dar apie suvenyrus

Ir po vienuolikos metų visos Vokietijos suvenyrų parduotuvės pilnos „autentiškų” Berlyno sienos gabaliukų su sertifikatais, patvirtinančiais sienos tikrumą. Eva – Maria ilgai ir skardžiai juokiasi, šalia mūsų buvę vokiečiai irgi negali sulaikyti šypsenos. Jiems tai atrodo tik mulkinimas. „Pagalvokit tik, kuomet griuvo siena, iš jos liko tik daug dulkių – taip smulkiai ji buvo suskaldyta. Be to, kiek jau sienos gabalų yra parduota, kiek jų žmonės taip pasiėmė!.. Tiesiog per daug yra prigaminta tokių suvenyrų. Iš jų tikriausiai dvi sienos išeitų!”

Nesusipratimai

Dar vasarą su kolegomis iš Vokietijos televizijos SAT 1 ir įvairių spaudos leidinių teko dalyvauti susitikime su Egon Krenz, Vokietijos komunistų partijos centro komiteto pirmininku, po kurio nuvertimo neilgai trūkus griuvo ir siena. Keista buvo stebėti iš Vakarų Vokietijos kilusius kolegas (ypač jaunesnius), kurie niekaip negalėjo suprasti, kodėl iš socialistinio pasaulio gabūs mokslininkai negalėjo išvažiuoti dirbti į užsienį, kur jiems buvo žadamos milžiniškos algos, kodėl žmonės negalėjo laisvai keliauti, kodėl reikėjo statyti Berlyno sieną ir apskritai kodėl viskas buvo taip, kaip buvo? Kam to reikėjo. Egon Krenz atsakinėjo, jog buvo taip, kaip buvo, ir nieko čia nepakeisi. Bet kodėl? O juk mums viskas atrodė taip savaime suprantama, kad mes į tas problemas net nesistengėme įsigilinti...

Kas, kur ir kaip?

Beveik viską, kas papasakota, galima ir pamatyti Berlyne, „Checkpoint Charlie“ – taip vadinasi Berlyno sienos muziejus, esantis prie pat sienos buvimo vietos. O jį rasti tikrai nesunku. Tereikia su metro U6 važiuoti iki Friedrichstrasės ir išlipti stotelėje, kuri taip vadinama neoficialiai, bet net ir žemėlapiuose žymima antruoju pavadinimu: „Checkpoint Charlie“.

Veikia kasdien (be išeiginių visus metus!) nuo 10 iki 22 val., bilietų kaina – 7 EUR, grupėms (virš 10 žmonių, jei už visus sumoka vienas žmogus, o ne kiekvienas atskirai) ir kaina su nuolaida – 4 DM.

Ji tikrai verta kiekvieno žmogaus apsilankymo.

Straipsnis pirmą kartą spausdintas buvo 2001 m. vasario mėn. žurnale "Kelionių magija".
Originali straipsnio vieta internete - www.lizdas.lt

Visos straipsnio turtinės, neturtinės ir autorinės teisės priklauso straipsnio autoriui. Draužiama straipsnį ar jo dalis publikuoti be autoriaus sutikimo.

Truputis istorijos

Berlyno sienos muziejus buvo atidarytas 1962 m. spalio 19 d. dviejų su puse kambario bute Bernauer gatvėje. Tačiau lankytojų antplūdis buvo toks gausus, kad teko nedelsiant galvoti apie naujas patalpas.

Po metų, 1963 m. birželio 14 d., buvo atvertos durys į namą prie Checkpoint Charlie (Haus am Checkpoint Charlie). Taip buvo įkurta laisvės salelė paskutiniame name, stovinčiame prie pat sienos. Nors visų namų prie sienos langai, išėję į ta pusę, buvo užmūryti, čia buvo palikta nedidelė anga, pro kuria buvo galima stebėti, kaip vyksta gyvenimas anapus – rytinėje Vokietijos dalyje. Beje, pro šį langelį buvo stebimi ir bėgliai iš Rytų. Prie šio langelio nuolat budėdavę žmonės informuodavo bėglių pagalbininkus – kad šie pasirūpintų dar vienu žmogumi, ištrūkusiu iš priespaudos.

Beje, muziejus tokį pavadinimą gavo todėl, kad jis stovėjo prie taip vadinamo Checkpoint Charlie – sienos tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų perėjimo punkto.

Šiuo metu muziejuje veikia kelios nuolatinės ekspozicijos:

„Siena – nuo rugpjūčio 13 – osios (1961 m. tą dieną buvo pastatyta siena) iki jos nuvertimo“;
„Berlynas – nuo fronto miesto iki Europos tilto“
„Tai atsitiko prie Checkpoint Charlie“
„Nuo Gandžio iki Valensos“ (paroda, skirta žmogaus teisių gynimui)
„Dailininkai interpretuoja sieną“
„Išradingi pabėgimai“ (apie tai, kokiomis priemonėmis rytiečiai bandydavo pabėgti į vakarus)

Faktai apie Berlyno sieną

Berlyno siena sudarė Rytų Vokietijos saugos sistemą „Žiedas aplink Berlyną (West)“
Pateikiami 1989 m. liepos 31 d. duomenys
Bendras „Žedo aplink Vakarų Berlyną“ ilgis - 155 km
Tame tarpe:
Siena tarp Rytų ir Vakarų Berlyno - 43,1 km
Siena tarp Vakarų Berlyno ir VDR - 111,9 km
Žvalgybos bokštelių įrengta - 302
Bunkerių - 20
Laidai, kuriais tekėjo elektra arba kurie buvo
su spec. signalizacijomis apjuosta - 127,5 km
Vienos sienos plokštės duomenys:
Aukštis - 3,6 metro
Plotis - 1,2 metro
Gylis - 2,1 metro
Storis: 0,2 metro apačioje; 0,1 metro viršuje
svoris - 2,6 tonos

Berlynas baigiasi - ir čia pat Berlynas prasideda. Šis protu sunkiai suvokiamas ženklas kabėjo ant Berlyno sienos.

Jūs išvykstate iš amerikiečių sektoriaus. Tik ar daug tokių buvo? Judėjimas Vakarų Berlyne buvo griežtai apribotas, nes be rytiečių leidimo nebuvo galima išvykti net į VFR.

Net ir tokiuose mažuose automobiliuose įrengtose slėptuvėse išveždavo žmones iš VDR. Vienus slėpdavo bagažinėse, iš kitų "padarydavo" sėdynes, tačiau buvo ir tokių, kuriems pavyko pasislėpti... po varikliu.

Šioje kolonėlėje vienas muzikantas išsivežė savo merginą į Vakarų Berlyną. Jam pavyko iš Vakarų atvykti pakoncertuoti į Rytus. Beje, kolonėlėje "sėdinti" lėlė yra žmogaus dydžio.

Tinkamai pritvirtinus du lagaminus prie automobilio, niekam net nekilo įtarimas, kad juose slėpėsi žmogus. Šiuose lagaminuose paslėptai moteriai (nuotraukoje po lagaminais matyti vaizdas iš "įvykio vietos") pasprukti pavyko.

Į Berlyno sienos muziejaus ekspoziciją natūraliai įsikomponavo riboženklis, žymėjęs ribą tarp Rytų ir Vakarų.

Praėjus jau daugiau kaip 13 metų po Berlyno sienos griuvimo, ji nepamirštama. Menininkai kuria instaliacijas sienos temomis, panaudodami autentiškus sienos likučius.

Būtent šioje vietoje buvo prakirsta pirmoji skylė Berlyno sienoje. Autentiška sienos dalis, stovėjusi šalia pirmosios skylės sugrąžinta atgal į vietą. Turi praeiti daug dešimtmečių, kol siena, dalijusi miestą į du, bus pamiršta. Tik ar įmanoma ją pamiršti?

Aciu Aurejai, kuri visiskai perteike mano mintis. O as dar noreciau prideti raganiukei.

matai, kiekvienas musu yra skirtingas iki negalejimo. tarkim man yra nesuprantamos tokios fotografijos is kelioniu "stai cia AS, o uz manes eifelio bokstas" ir pan. savo veidelio kelionese stengiuosi nefotkinti - viena, dvi fotkes, bet as noriu prisiminimo is keliones, o ne prisiminimo apie save. kai pasidarau po keliones simta ar pusantro nuotrauku - tu isivaizduoji simtas ar pusantro simto nuosavo snukelio atspaudu??? siaubas, kosmaras ir pan.

sis mano rasinys, su kuriuo noreciau "nutreksti" lagamina (maniskis turimas jau baigia susideveti), buvo publikuotas spaudoje. jis buvo rasomas serijai "pasaulio muziejai" - serijai, i kuria idejau daug sirdies. todel rasinys yra iliustruotas nuotraukomis is muziejaus. o kadangi as nesu muziejinis eksponatas - na niekaip negaliu savo snukelio isideti.

zodziu, ir taip toliau, ir panasiai. manau, pasidare aiskiau, kodel tos masinos ir zenklai cia ideti. be to, pasiulyciau pasiskaityti parasus prie nuotrauku - jie irgi papildo teksta