Nuodėmė

Gyvenimas kartais pateikia dviprasmiškų situacijų, kartais jų dar galima išvengti, bet jos ''gresia''.Kur riba? Gal yra įsigilinusių į religiją, gal tiesiog išsiaiškinusių tokią situaciją su dvasininkais. Nebūtinai čia diskutuoti apie savo nuodėmes, kartais tiesiog smalsu, ar tai nuodėmė...Pradžiai:ar nuodėmė prezervatyvai , kontraceptikai, analinis , oralinis seksas...gal suintriguosiu

Jei kalbeti apie forma, riba priklauso nuo samoningumo.O visuma visada buvo ir bus priklausoma nuo intensijos, kaip ir galutinis siekis

Neperseniausiai teko apie tai diskutuoti. Kažkaip priėjome prie išvados, jog nuodėmė yra ne tiek pats veiksmas, kiek negatyvus santykis su Dievu. Juk nežudysi, jei esi nuoširdžiai tikintis. Lygiai taip pat net ir labai dorai iš pažiūros gyvendamas nebūsi be nuodėmės, jei širdyje niekinsi Dievą. Esmė yra su kokia intencija darai kokį nors veiksmą. Jei stengiesi gyventi Dievo šviesoje, suvokimas, kas yra gerai, kas nelabai, ateina palaipsniui ir kone savaime. Riba ryškėja, kai tiki ir nuoširdžiai ieškai atsakymo, kai savęs paklausi, kodėl elgiuosi taip, o ne kitaip. Kartais krikščioniškos moralės normos atrodo kiek primestinės, bet gal tik todėl, kad į jas žvelgiama perdaug paviršutiniškai. Juk nepatogu tai, kas tau sako "ne". Tik vėliau pamatai, nuo ko tąsyk nesuprastas "ne" tave apsaugojo ar būtų apsaugojęs.

nu tai daba pabandykim išverst ką pasakėt į mirtingųjų kalbą.

Forma kieno? Suvokimo?

Riba kieno? Nuodėmės? Nuodėmės samprata priklauso nuo sąmoningumo?

Visuma ko? Nuodėmės sampratos?

Visuma kaip mes suvokiame nuodėmę priklauso nuo intencijos (=noro/siekio) ir galutinio siekio (tikriausiai galutinio rezultato )

?



ne itin logišką išvadą priėjot. Jūs sakot, kad "nežudysi, jei esi tikintis". Vadinasi, būdamas tikintis tu jau žinai, kad žmogžudystė yra nuodėmė, todėl taip ir nesielgsi. Šiuo atveju paprasčiausiai negali žinot, ar tie išvardinti dalykai yra nuodėmė ar ne. Vadinas, jei naudojantis prezervatyvais širdyje Dievo neniekinsi, tai nebus nuodėmė?

Gaila, bet nesupratai, apie ką aš čia tiek kalbėjau. Tikintis žmogus turi santykį su Dievu, todėl nuodėmė nebėra vien sulaužymas to, kas kažkur parašyta ar kažkieno pasakyta - tai jau tampa laužymu to, kas tau rėkte rėkia giliai širdyje aiškiau nei bet koks dvasininkas ar religinis fanatikas. Mes galim diskutuoti apie Tavo pateiktus pavyzdžius, bet iš to kils vien ginčai, tvirtai įsikibus savos nuomonės. O aš linkusi manyti, jog kilus klausimui, ar tai, ką darai (ar daro kiti), yra gerai ar blogai, geriau mažiau kalbėti, o daugiau klausytis (dvasinėmis "ausimis"). Ne tik ginčuose gimsta tiesa - Tiesa kalba pati už save ir ne vien žodžiais.

Ar galima laikyti nuodėme tai, ką darai iš nežinojimo, jog tai nuodėmė? Biblija aiškiai sako, jog nuodėmė bet kuriuo atveju nuodėmė, bet ji turi, jei galima taip pasakyti, nevienodą svorį. Na tarkime Tu žinai, kad degant raudonai šviesai negalima eiti per gatvę, bet eini, nes taip daro visi ir nieko čia ypatingo, bet geriau pagalvojus supranti, kad Taip tu gi pažeidi kelių eismo taisykles, savo tokiu elgesiu rizikuoji tiek savo, tiek kitų žmonių sveikata ar net gyvybėmis. Kai Tu tai tikrai suvoki, pradedi elgtis kitaip - palauki, kada užsidegs žalia šviesa. Tad kas šiuo atveju buvo nuodėmė (specialiai parinkau pavyzdį, kuo mažiau tiesiogiai susijusį su pagrindinėmis krikščionybės tiesomis, kad būtų galima vertinti tiesiog moraliniu požiūriu)? Ar tai, kiek tiksliai kartų ėjai per gatvę degant raudonai šviesai, kokio dydžio buvo tikimybė, jog vairuotojas, netikėtai per Tave nesuvaldys autombilio ir t.t., ar tai, kad Tavo požiūris iš esmės buvo neteisingas? Manau, jog antrasis variantas. Jei tai suvoki, bet ir toliau elgiesi taip pat, tai jau vienareikšmiškai nuodėmė - tu jau žinai, nes permąstei savo širdyje ir priėjai prie išvados, kas yra teisinga pozicija, bet vistiek ir toliau laužai - dabar jau ir savo "patikrintą" įsitikinimą. Tuo tarpu kol apie tai neitin galvojai, tai t.p. buvo nuodėmė, tačiau neįsisąmoninta.

Neįmanoma vienu metu būti visiškai sąžiningu ir atviru prieš Dievą (ar net ir prieš save) ir laužyti tai, kas savais išgyvenimais ar bent jau apmąstymais jau yra Tavo "patikrinta" ir laikoma blogu dalyku. Jei kokiu nors klausimu širdis nesako nieko, vadinasi atsakymas dar nesurastas - jis ir nebus niekad surastas, jei neieškosi nuoširdžiai, jei stengsiesi prisitaikyti patogesnį, o ne teisingesnį variantą. Nuodėmė bus tiek mėginimas pateisinti blogąjį variantą, tiek vengti apskritai ieškoti, jei klausimas visgi kirba, apsimesti, kad dar kurį laiką neradai. O kad anksčiau ar vėliau surandi teisingą atsakymą, tuo aš tikiu.

Tai jau... Esu tikinti, bet tiek nesuprantamai "pripilstyt" niekaip nesugebėčiau .
MELDA, pasižiūrėk čia, rasi daug atsakymų į klausimus, kurie kamuoja ne Tave vieną .

P.s. Čia - Kaune. Manau, tokie klausimų-atsakymų puslapiai yra ir kitų Kurijų internetinėse svetainėse.

Žinokit, aš suprantu ką Jūs norit pasakyt. Kad nuodėmės suvokimą formuoja mūsų požiūris ir asmeninis santykis su Dievu.





tai vat tame ir esmė, kad eismą reglamentuoja KET. Ėjimas per raudoną šviesą YRA pažeidimas. Mąstyk nemąstęs, vaikščiok nevaikščiojęs, bet kiekvienas toks elgesys BUS pažeidimas. O tie anksčiau išvardinti dalykai juk niekur nėra įvardinti kaip nuodėmė (kiek man žinoma ) o popiežiaus pasisakymai tais klausimais yra rekomendacinio pobūdžio (ar ne?).




o tai iš kur žinot, kad tas variantas yra "blogas"?

Na ką apgailestauju, jei tai pasirodė nesuprantama - aš kažkodėl suprantu, ką norėjau tuo pasakyti, gal tik iškalbos pritrūko.
Papildyta:

Dėl to ir verta karts nuo karto permąstyti savo poelgius bei įpročius. Norėtųsi, kad būtų aiškus sąrašiukas, kas gerai, o kas blogai? Tuomet reikėtų pateikti ir visas išimtis, apskritai aprašyti kiekvieną įmanomą gyvenimo situaciją. Bet ar tai įmanoma? Ieškokite ir rasite - o tam duotas protas ir širdis.
Papildyta:

Jei taip svarbu, kad kiekviena nuodėmė būtų kur nors įvardinta, kiekvienas poelgis reglamentuotas, tai kaip tuomet reikėjo gyventi pirmiesiems žmonėms, kai iki Biblijos buvo dar toli toli? Aš tikiu, jog Kūrėjas jau kurdamas žmogų įdėjo į jį tą blogio indikatorių, kurio veikimą tik patys ir nuslopinam. Jei žmogus visada rinktųsi tai, kas jam pačiam iš tiesų geriausia, nereikėtų nė Dievo Žodžio. Jis gi ne kažin ką neregėto negirdėto skelbia, o tik nuvalo "kerpes" nuo širdies.

Nemanau. Manau, kad žmonės gyveno Dievo Meilėje, Šviesoje ir Ramybėje, kol "panoro patys būti kaip dievai, ir skinti vaisius pažinimo gero ir blogo".. Kaip tik galvoju - kad blogis - buvo kažkas visiškai svetima iki pirmos abejonės Dievu..

O kaip manai, kodėl blogis buvo tas "kažkas svetimo"? Ar ne todėl, kad žmogui tarsi jo ir nereikėjo - blogio "indikatorius" veikė taip tobulai, kad nebuvo nė minties daryti tai, kas būtų visiška kvailystė.

Jeigu taip tobulai veikė, tai kodėl žmonės susigundė pamaištaut prieš Dievą? Žmogui duota laisva valia, ir kol jis rinkosi gyventi su Dievu, tol atitinkamai gyveno be nuodėmės... Bet kai žmogus padarė šitą pasirinkimą, kai nusprendė pats valdyt pasaulį, viską spręst, be Aukštesniosios Jėgos, jam buvo duota tai.. Prašau, bandyk, pažiūrėk, ar tikrai geriau.. Ir ką - bandom iki šiol... Nors man rodos tokia paprasta sena tiesa - žmogus negali valdyti žmogaus.. Kaip palyginimui - vaikas, dar nepilnametis, be jokios patirties, be atitinkamo išsilavinimo, be sugebėjimo savarankiškai gyventi sumaištauja prieš mylintį tėvą, ir išeina atskirai gyventi.. Kokios pasekmės?..

Viską Tu čia teisingai rašai. Aš tik daugiau akcentuoju tai, jog žmogus pajėgus bet kada, bet kokiomis aplinkybėmis, skaitęs ar ne Šventąjį Raštą, daug ar mažai girdėjęs apie Dievą, atsigręžti į Jį. Pirmieji žmonės susigundė uždraustu vaisiumi ne todėl, kad nežinojo, jog jis uždraustas (t.y. ne todėl, kad "indikatorius" nesuveikė), o todėl, kad labai norėjosi sužinoti, koks gi jo skonis. Tas noras yra kiekviename iš mūsų, bet jei stengiamės vadovautis ne juo, o būti tokie, kokius Dievas mus sukūrė - laisvi, bet toje laisvėje pasirinkę Kūrėją, vis aiškiau galime atskirti ir gėrį nuo blogio.