Rašau iš savo asmeninės patirties. Galbūt po tiek metų viskas pasikeitė, bet kažkaip abejoju... Rašysiu apie muzikantus.
Nežinau nei vieno muzikanto ar muzikantės, kuri gyventų sočiai ir laimingai. Jų gyvenimą lydi nuolatinis nepriteklius, arba kardinaliai keičia profesiją. Vienas kitas prasimuša, ieško savęs užsieniuose ar dirba paprastais mokytojais muzikos mokyklose. Žmogus, mokęsis muzikos, menininkas, yra intelektualesnis, bet tuo pačiu labai pažeidžiamas ir jautrus žmogus. Vaikystės nerasta.
Vaikystės nerasta, jei vaikas rimtai mokosi muzikos mokykloje, nes nuolat įskaitos, egzaminai, vasaros metu reikia ruoštis rudens egzaminams. Sveikata, nuolatiniai nervai, įtampa, nes didžiulė konkurencija ir "pateptųjų" prastūminėjimas. Pedagogai tarpusavyje konkuruoja vaikų sąskaita, pažymiai mažinami ar aukštinami dirbtinai, įvairios povandeninės srovės. Ne kiekvieno sveikata ar nervų sistema pajėgi ištverti visą šį nelengvą gyvenimą. Nenustebkite, jei vieną dieną vaikas atsidurs ligoninėje dėl skrandžio skausmų (jis greičiausiai reaguoja į stresus) ar opos, skųsis migrena ar nuolat skaudančia galva, mažakraujyste. Valerijono gėrimas taps nuolatiniu užsiėmimu.
Visi prioritetai nublanksta, kai gyventi gali tik su tėvais ir savo uždirbamų pinigų užtenka tik ubagiškam išgyvenimui. Jei neturi
gerai uždirbančio vyro, praktiškai esi pasmerktas vargšo gyvenimui. Arba turi dirbti per n darbų, suktis kaip voverė. Vienas kitas, tikrai talentas ar genijus, ar darboholikas, gali prasimušti. Ir dar, jei jis yra kažkieno giminaitis, arba žydas, arba gėjus. Pastarieji labai lengvai skinasi kelią užpakaliu.
Papildyta:Dėl to, ką ši mokykla duoda gero - sutinku. Vaikų intelektas aukštesnis, jų mąstymas kitoks ir t.t. Bet tai, kokia tai gyvenimo mėsmalė ir kaip kartais yra suaugusių intrigų dėka traiškomi vaikų likimai - savo vaikų į šią galerą niekada neleisčiau. Ten daug iškrypimo ir pažeminimo, ne kiekvieno dūšelei tą ištveti.