Nerašiau (asmeniškai) visos ir visi. Apie visus niekas negali spręsti. Tiesiog ankstesniuose komentaruose paminėjau tam tikrus. Ne visus. Visur yra nuostabių pedagogų, tiesiog ne visiems pasiseka pas juos patekti.
Man pasisekė atrasti aukso grynuolį kitoje įstaigoje.
Dėl mokymosi krūvio ne visi gali patempti ir muziką, meną ar šokį, ir bendrojo lavinimo dalykus. Todėl neskubėkit kaltinti tėvų. Vaikai taip pat ne geležiniai ar akmeniniai. Ne veltui rašiau apie valerijonus, nervus ir kt. Būkim realistai - eilinėse mokyklose gabių mokslams ne tiek ir daug, net ir su korepetitorių pagalba. O ką kalbėti apie tuos vaikus, kuriems papildomai užkraunami pagrindiniai mokymosi dalykai: pvz. su specialybe susijusios papildomos 3 - 4 pamokos kasdien. Paskaičiuokit, kiek iš viso pamokų būna pas šiuos vaikus. Krūviai būna visą pilną darbo dieną. Ryte kaip atėjo, tai tik vakare išeina. Ir taip kiekvieną dieną. Jau nekalbant apie pasiruošimus egzaminams ir įskaitoms. O jei dar koks konkursas, festivalis ar koncertas...
Tai va ir įvertinkit, ar jūsų akių šviesa pajėgs pavežti šį vežimą. Ir po to gyventi be jokių aiškių perspektyvų. Apie Valstybės požiūrį į menininkus ir kt. jau rašiau, tad nebesikartosiu.
Papildyta:Vienos smuikininkės istorija:
"S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje pripažinta, vertinta, mylėta mokinė, įstojusi į Muzikos akademiją, išgirdo: Esi niekam tikusi. Reiklusis dėstytojas Jurgis Dvarionas Viktorijai buvo negailestingas. Vilniuje prasidėjo visi vargai. Iki tol gyvenau savo aukso amžių groti sekėsi, pasitikėjau savimi, jutau muziką, instrumentą. J. Dvarionui neįtikau. Pedagogas bandė kardinaliai mane koreguoti. Tai rankas ne taip laikai, tai vibravimas blogas... Pavyzdžiu kėlė čiurlioniukus. Jie pratę prie vienų reikalavimų, o mes, vaikai iš provincijos, prie kitų. Nemanau, kad buvome prastesni, tačiau mus nuolat sodino. Mokytojas žemino kapstydamasis po asmeninį gyvenimą, klausdavo net intymių dalykų. Kartą mestelėjo: Ką, tu neturi draugo? Nežinai, kas yra aistra? Stoviu it kvailė, mane skalpuoja, o atsikirsti nedrįstu. Dėstytojo atšiaurumas ir pasipūtimas, jausmas, jog su tavimi tingi vargti, problemų akcentavimas... Iš baimės ėmė trikti atmintis, kartais nebeatmindavau teksto. Penkios merginos bendrabučio akvariume, blokada, vien šaltas vanduo, santykių šaltis... Neturėjau savo kampo, nebuvo kur mokytis groti, visur pilna studentų tarsi gyventum stotyje. Nuo šešių ryto stodavome į eilę prie smuiko klasės. Su J. Dvarionu dirbti negalėjau paprašiau pakeisti pedagogą. Dėstytoja Ingrida Armonaitė-Galinienė irgi buvo griežta, nenuolaidžiaujanti. Mokytojo meilė skatina atsiverti, nemeilė užsisklęsti. Iš to, kas buvau šimkynėje kūrybiška, ieškanti savo stiliaus ir jį beatrandanti, akademijoje neliko nieko. Neišmokau savarankiškai dirbti, menininkės atvirumas dingo, užsisklendžiau. Patyriau, kad įdiegti menkavertiškumo jausmą labai paprasta. Tikėjau savo dėstytoja, jos pastabos man buvo šventos. Tačiau jų išgirsdavau tiek daug, kad grįžusi į bendrabutį nebežinodavau, nuo ko pradėti mokytis. Mamytės dukrelė, švelniai auginta, mylima, mokytojų vertinta, susiduria su tokia nemeile!.. Pirmieji dveji mokslo metai buvo košmariški. Kone kiekvieną savaitgalį lėkdavau į Klaipėdą. Tėtis jau nebedirbo, iš mamos algos laikėmės sunkiai. Dažnai iš alkio apimdavo silpnumas, vos nustovėdavau laikydama smuiką. Kartą per paskaitą nualpau. Vieniems sunkumai suteikia jėgų ir ambicijų kovoti, kitus sužlugdo. Nusprendžiau muziką mesti.
Visas straipsnis...
Ir čia tik vieno žmogaus patirtis, nuoskaudos, emocijos, ne viskas išsakyta, kažkas nutylėta. Tiesa, ne apie Čiurlionio mokyklą, bet apie tai, kokie žmonės moko muzikos. Ne šventieji puodus lipdo. Kartais tenka pereiti pragarą.