M.K.Čiulionio menų gimnazija

Na visada atsiranda kazkuo nepatenkintu teveliu, kurie tas kalbas ir skleidzia. Taciau galiu drasiai pasakyti, kad pradinukiu tarpe nera ne vienos, kuri dibtu atmestinai ir neatsakingai.
O mokytoja Geceviciene siuo metu tik vaduoja i dekreta isejusia mokytoja.

Man pvz. neseniai pasakojo, kaip vienas pradinukas dėl specialybės koncertų praleido kelias pamokas. Mokytojai tai buvo ne pasiteisinimas, ji jam rėžė: " O man tie tavo koncertai visiškai nesvarbu". Labas rytas, taigi Čiurlionkėj specialybiniai dalykai yra prioritetiniai, patsy svarbiausi ir reikšmingiausi
Kito mokinuko mama skųsdavosi, kad mokytoja labai akivaizdžiai skirsto vaikus į jai simpatiškus ir antipatiškus, tai pastaruosius geriausiu atveju visiškai ignoruoja (vaikas guodėsi, aš vis keliu, keliu ranką, bet manęs niekada nepakviečia...), blogesniu atveju prasideda konfliktai su vaiku, "užsisėdimai" ir pan.
Pas Gecevičienę pati kažkada mokiausi...

Nera prioritetiniu, svarbiausiu ir reiksmingiausiu dalyku. Kiekvienas dalykas, ar tai butu muzika, ar baletas, ar lietuviu k., ar matematika - visi jie yra vienodai svarbus. Yra nemazai pasalinimo is mokyklos atveju, kai muzikoje sekesi puikiai, bet bendram lavinime tempesi vos vos. Net pats direktorius laikosi tokios nuostatos, kad "mums berasciu meniniku nereikia"
Tad tokie keli pavyzdziai isimti is konteksto tikrai neparodo mokytoju darbo kokybes ar rezultatu. Tokie pletkai dazniausiai kyla tuomet, kai tevams pritruksta laiko pasidometi savo vaiku (o tai patikekit atsitinka labai daznai), arba kilus kazkokiam neaiskumui ateiti pas mokytoja ir issiaiskinti situacija. Vaikai dazniausia piesia savo spalvomis ir skambina is savo varpines. O norint issiaiskinti, ar tai tiesa, nepakanka vien isklausyti vaiko.

na nezinau,visi dalykai vienodai svarbus,gal nebent pradinese klasese,veliau svarbu buna tik specialybe, bendro lavinimo mokytojai pakankamai mazai reikalauja .
Papildyta:
ir baigia pakankamai daug berasciu,nes mokslams paprasciausiai nebelieka laiko ir kas baisiausia-noro

Vildinga atlieka reklaminę misiją šioje temoje. Todėl ir info prasilenkia su realybe.

Pakanka vien prisiminti buvusią tvarką, kad vyresnėse klasėse nebelieka tiksliųjų mokslų. Gal jau pasikeitė ši tvarka? Įsivaizduokite, kad jūsų vaikas tampa menininku be būtinų privalomųjų mokslų. Kur jis galės įstoti, jei tarkim norės pakeisti profesiją? Teks kartoti kelerių metų kursą. Kam buvo naudinga ši situacija nežinau, bet tikrai ne mokinių bendrajam lavinimui skatinti.

Dabar jei neklystu, tikslieji nenuimti. Bet tikrai žinau, kad besiruošiančisu konkursams kuriam laikui atleidžia nuo bendrojo lavinimo pamokų, taip pat yra daromos tikrai nemažos išimtys tiems gabiesiems, perspektyviesiems. Ir tai normalu. Nes specialybiniai krūviai dideli, ir neįmanoma suspėti, apimti visko. Čiurlionkė gi - ne muzikos mokykla, čia pamuzikuoti savo malonumui nepakanka

tikslieji mokslai lieka.bet tokio lygio,kad patylesiu.na mano klasej per matematikos pamoka uztekdavo isspresti kokia kvadratine lygti su diskriminantu ir cia jau budavo nerealu .fizikos praejome puse kurso,ir nesprendeme nei vieno uzdavinio .na jau rasiau,kad laikiau abu valstybinius,tai ejau pas korepetitorius ( reikia pasakyti,kad tai brangus malonumas),kitaip nezinai ar mokyklinius buciau islaikius su tokiu mokymu .taciau aisku,kad toks mokymas ciurlionkeje normalus,nes tiesiog nera laiko.bet tik nereikia sakyt,kad mokslams skiriama tiek pat demesio kiek specialybei,nes tai visiska netiesa (sis sakinys ne flight skirtas) .

Jokios reklamines misijos as neatlieku, tik bandau apginti PRADINIU klasiu mokytojas, kurias cia drebiate purvais. Ne viskas gal but sioje mokykloje, kaip ir kitose, yra idelu, bet yra ir daug geru dalyku. Stai kokia realybe, paremta tikra info
Vat kas darosi vyresnese klasese, as nezinau... O kad vaikai apleidzia mokslus, tai ir patys tevai is dalies kalti. Lengviausia del visko apkaltinti mokykla, mokytojus... Bet ar patys tevai viska padarote, kad vaikas gerai mokytusi ir butu laimingas??? I sita mokykla niekas varu nevaro. O jei cia keleta vargseliu kentejo, tai kur tada buvo jusu tevai?
Gaila man jusu, kad tapote piktos ir visur blogi matancios asmenybes

Tad agituoju - nesimokykit sioje mokykloje, nes vaikai taps tokie patys niurzgos

Kaip tu gali išlikti objektyvi, jei kaip pati sakai "gini" ir orientacija tik pradinių klasių lygyje. Gynyba lieka gynyba. Gerus dalykus taip pat paminėjome, bet jei yra blogybių, apie kurias sąmoningai ar ne nutylima, tai kodėl gi taip nepatinka, jei jos paviešinamos? Ne viskas ten pūkuota ir balta, deja.

Sutinku, kad ne viskas ten balta ir pukuota. Niekad del to ir nesigincijau. Taciau labai nemegstu kategoriskumo. Butent pries ji ir esu, kadangi negalima kategoriskai teigti, kad visos mokytojos ten prastos, ar kazko neismoko, ar zemina.
Pradinukes ginu todel, kad tikrai zinau kaip ten viskas vyksta. Ir visi mano pasisakymai buvo tik apie pradini ugdyma. Taciau ne visos perskaito viska iki galo, istraukia keleta zodziu is konteksto ir....tada prasideda puolimas

Nerašiau (asmeniškai) visos ir visi. Apie visus niekas negali spręsti. Tiesiog ankstesniuose komentaruose paminėjau tam tikrus. Ne visus. Visur yra nuostabių pedagogų, tiesiog ne visiems pasiseka pas juos patekti.

Man pasisekė atrasti aukso grynuolį kitoje įstaigoje.

Dėl mokymosi krūvio ne visi gali patempti ir muziką, meną ar šokį, ir bendrojo lavinimo dalykus. Todėl neskubėkit kaltinti tėvų. Vaikai taip pat ne geležiniai ar akmeniniai. Ne veltui rašiau apie valerijonus, nervus ir kt. Būkim realistai - eilinėse mokyklose gabių mokslams ne tiek ir daug, net ir su korepetitorių pagalba. O ką kalbėti apie tuos vaikus, kuriems papildomai užkraunami pagrindiniai mokymosi dalykai: pvz. su specialybe susijusios papildomos 3 - 4 pamokos kasdien. Paskaičiuokit, kiek iš viso pamokų būna pas šiuos vaikus. Krūviai būna visą pilną darbo dieną. Ryte kaip atėjo, tai tik vakare išeina. Ir taip kiekvieną dieną. Jau nekalbant apie pasiruošimus egzaminams ir įskaitoms. O jei dar koks konkursas, festivalis ar koncertas...

Tai va ir įvertinkit, ar jūsų akių šviesa pajėgs pavežti šį vežimą. Ir po to gyventi be jokių aiškių perspektyvų. Apie Valstybės požiūrį į menininkus ir kt. jau rašiau, tad nebesikartosiu.
Papildyta:

Vienos smuikininkės istorija:

"S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje pripažinta, vertinta, mylėta mokinė, įstojusi į Muzikos akademiją, išgirdo: „Esi niekam tikusi”. Reiklusis dėstytojas Jurgis Dvarionas Viktorijai buvo negailestingas. „Vilniuje prasidėjo visi vargai. Iki tol gyvenau savo aukso amžių – groti sekėsi, pasitikėjau savimi, jutau muziką, instrumentą. J. Dvarionui neįtikau. Pedagogas bandė kardinaliai mane koreguoti. Tai rankas ne taip laikai, tai vibravimas blogas... Pavyzdžiu kėlė „čiurlioniukus”. Jie pratę prie vienų reikalavimų, o mes, vaikai iš provincijos, – prie kitų. Nemanau, kad buvome prastesni, tačiau mus nuolat „sodino”. Mokytojas žemino kapstydamasis po asmeninį gyvenimą, klausdavo net intymių dalykų. Kartą mestelėjo: „Ką, tu neturi draugo? Nežinai, kas yra aistra?” Stoviu it kvailė, mane skalpuoja, o atsikirsti nedrįstu. Dėstytojo atšiaurumas ir pasipūtimas, jausmas, jog su tavimi tingi vargti, problemų akcentavimas... Iš baimės ėmė trikti atmintis, kartais nebeatmindavau teksto. Penkios merginos bendrabučio „akvariume”, blokada, vien šaltas vanduo, santykių šaltis... Neturėjau savo kampo, nebuvo kur mokytis groti, visur pilna studentų – tarsi gyventum stotyje. Nuo šešių ryto stodavome į eilę prie smuiko klasės. Su J. Dvarionu dirbti negalėjau – paprašiau pakeisti pedagogą. Dėstytoja Ingrida Armonaitė-Galinienė irgi buvo griežta, nenuolaidžiaujanti. Mokytojo meilė skatina atsiverti, nemeilė – užsisklęsti. Iš to, kas buvau „šimkynėje” – kūrybiška, ieškanti savo stiliaus ir jį beatrandanti, akademijoje neliko nieko. Neišmokau savarankiškai dirbti, menininkės atvirumas dingo, užsisklendžiau. Patyriau, kad įdiegti menkavertiškumo jausmą labai paprasta. Tikėjau savo dėstytoja, jos pastabos man buvo šventos. Tačiau jų išgirsdavau tiek daug, kad grįžusi į bendrabutį nebežinodavau, nuo ko pradėti mokytis. Mamytės dukrelė, švelniai auginta, mylima, mokytojų vertinta, susiduria su tokia nemeile!.. Pirmieji dveji mokslo metai buvo košmariški. Kone kiekvieną savaitgalį lėkdavau į Klaipėdą. Tėtis jau nebedirbo, iš mamos algos laikėmės sunkiai. Dažnai iš alkio apimdavo silpnumas, vos nustovėdavau laikydama smuiką. Kartą per paskaitą nualpau. Vieniems sunkumai suteikia jėgų ir ambicijų kovoti, kitus – sužlugdo. Nusprendžiau muziką mesti.” Visas straipsnis...

Ir čia tik vieno žmogaus patirtis, nuoskaudos, emocijos, ne viskas išsakyta, kažkas nutylėta. Tiesa, ne apie Čiurlionio mokyklą, bet apie tai, kokie žmonės moko muzikos. Ne šventieji puodus lipdo. Kartais tenka pereiti pragarą.

as tai nesakiau,kad nukentejau,nesigailiu,kad mokiaus,bet teiginys,kad mokslai tokie pat svarbus kaip specialybe yra visiska nesamone ir gali klaidinti tevus .
ir tevai cia ne prie ko,jie nepadarys,kad vietoj 2 matematikos pamoku,butu daugiau .