QUOTE(ragnez @ 2007 08 21, 14:51)
tas darbas savotishkas toks - nuo vaiko gimimo nuolat gyveni "budejimo rezhimu"...
del vieno dalyko noriu perspeti: motinystes jausmas ir meile kudikiui susilaukus pirmojo vaikelio nebutinai gimsta ant gimdymo stalo... tikrasis supratimas, kad esi mama ir kad prie krutines glaudi savo vaikeli, kuriam nieko negaila, ateina pamazhu... uzhtrunka dienas, savaites, net menesius... o ish pradzhiu gali uzhplusti sumishimas, bejegishkumas, nerimas ir net pyktis, - kad nieko nesupranti, nieko nemoki, nepaisant to, kad idemiai perskaitei tris knygas apie vaiku auginima
pastebejau, kad beveik niekas apie tai forume nekalba, todel ir rashau. gal tu taip nesijausi - moterys skirtingos. bet man taip buvo
QUOTE(nlh @ 2007 08 21, 14:58)
prisimenu pirmaja savo savaite kai grizom su maziuku is ligonines..........bemieges naktys kai maziukui pusdavo pilvuka taip ir sokdavom ant ranku pasieme pakaitomis su vyru.8vakre uzsidarome i miegamaji kad nors kike pailseti ir pasiruosti didziajam naktiniam zygiui

........seima mano toli tai tik vyras man padejo ir labai daug paedejo.jei nebutu pasiemes nem.atostogu nezinau kaip buciau viena isivertus........tikrai sunku nes pati poras savaiciu nei prisesti nei pavaikscioti normaliai negalejau.tai ir matinimo poza buvo sunku surasti.............daiktu pilna kol visi atrado savo vieta...........bet dabar niekai atrodo nes maziukas gerokai ugtelejes.prisiprato prie visko.
taigi linkiu visom mamytem ir busim mamytem stiprybes ir istvermes!!!!!!!!!!!!!!!!!!
QUOTE(Margareta @ 2007 08 21, 16:46)
taip auksiniai zodziai..atrodo taip lauki taip lauki to stebuklo kada maziukas gimsta o kai gimsta pasirodo jokia palaima neateinakad jis gime

miego trukumas, skaudanti tarpviete, speneliai nugrausti, skaudzios krutys, leliukas verkia "o kodel?"

jokia makalyne galvoje ir sirdyje

is tiesu reikia laiko kad visas nusistovetu...
oj, as ta savo draugem kartoju - dauguma bijo pripazint kad ne ta gavo ko tikejos. kad nera tos palaimos...bet meluoja kad viskas super ir pan

man pirmas menuo buvo tragedija

ne depresijos ne neapykanta, bet sunku. pykau ant saves, galvojau kad bloga mama esu ir pan...
bet dabar uztat neslepiu to ka jauciau tada ir visom sakau - nebus palaimos, cia ne filmas

viskas pasikeis 100 proc. is pradziu nemokesit nieko. bet visos nemoka

patirtis ateina su laiku ir nieko tame tragisko