Sergejus Lazarevas

Sveikutes,

As perskaiciau S. Lazarevo knygas nuo 1 iki 10, dabar tuoj pradesiu skaityti 11. Pradejau visai neseniai, gal pries metus, ir vis su mazomis pertraukelemis skaitau nuolatos. Tiesiog nutiko labai sunkus periodas gyvenime, kada nebezinojau, ko griebtis. Ir ko tik neprisigalvodavau, ir gyventi nebenorejau, zodziu - buvo prastai. Tada drauge paskolino S. Lazarevo knyga (pirmosios 3 knygos vienoje). Sako, pabandyk, padeda. As ir pabandziau, ir nebenoriu sustoti Is tikruju labai padeda iveikti sunkias gyvenimo situacijas. Juk visai nebutina tas mintis priimti 100% ir vertinti, kaip koki privalomu taisykliu rinkini. Man jos labiausiai padeda tuo, kad privercia atitraukti mintis nuo tu kasdieniniu problemu, nuo neesminiu dalyku, kurie per daug i juos susikoncentravus gali visai sveikata suvalgyti, o padeda pazvelgti i viska is kito kampo, pajausti kitaip, atrasti savyje neisnaudotu resursu. Kartais juk pakanka tiesiog siek tiek pakeisti mastymo "krypti" arba "svorio centra" perkelti nuo pvz. vertinimo ir apgailestavimo, i tarkim vidinius jausmus arba nuo darbo-buities-santykiu karuseles i pvz. paprasciausia pasidziaugima, kad gyveni, kad pavasaris, kad vaikas ismoko eilerasti
Nepykit, nusifilosofavau
O kadangi man vis dar aktualu ieskoti dvasines stiprybes knygose, siandien dar ir A.Svijaso knyga nusipirkau pasiskaiciau Jusu pokalbius siame forume ir susigundziau..

Labai teisingos mintys

Internete radau apie jo gyvenima bei dvasinius ieskojimus sukurta filma anglu kalba su prancuziskais subtitrais.

I dalis
http://leweb2zero.tv...6045baa01380ca6

II dalis
http://video.google....271228437758406

apie filma:
http://en.wikipedia...._Remarkable_Men

Aciu uz nuorodas.Man patiko

Ner uz ka - malonu, kad mano paieskos nebuvo bevaises. Siaip, as apie ta zmogeli nebuvau girdejus, todel po Shiduh posto pasidomejau kas ir prie ko... Kazkur radau pamineta, jog sukurtas filmas ir tokiu budu atsekiau sias nuorodas.

S. Lazarevas rašo, kad "žmogaus emocijos sudaro jo charakterio ir pasaulėžiūros pagrindą, kad nuo emocijų priklauso žmogaus likimas ir netgi KŪNO FORMOS, kadangi emocijos susijusios su biolauko genotipu". Galbūt viršsvoris ir panašūs kūno netobulumai turi tiesioginį ryšį su mūsų emocijomis? Ką apie tai manote?

Visos ligos priklauso nuo musu emocinio disbalanso. Kaip ir virssvoris (pati ji turiu ir turejau nuo vaikystes) priklauso nuo musu isgyvenimu ir sugebejimo susitaikyti/priimti mus supancias problemas. Drasiai sakau, jog nera nei vienos (taip pat nei vieno), turincio virssvori, kurio nekankina kokios nors abejones ar bet kokio nors pobudzio nesaugumo jausmas (darbas, ateitis, praeitis, santykiai su sutuoktiniu, broliais, seserim, vaikais, vienatve - galima testi iki begalybes). Net jeigu ir vaikas linkes i pilnuma, reiketu susirupinti, kas jo galveleje ar gyvenime negerai (daznai tas nesaugumo jausmas atsiranda rysium su tevu tarpusavio santykiais ir pan.)

Aisku, gydytojai surado toki paaiskinima kaip kuno metabolizmas (nzn, ar taip tiksliai vadinasi lietuviskai), teigdami, jog jis gali buti igimtas, taciau tas igimtumas, mano nuomone, daugiausia ka pasako, jog yra kazkokia psichologine visai seimai (ar net einanti per kelias kartas) priezastis.

Siaip tai, sugriztant prie paties Lazarevo, didziausias jo knygu nuopelnas yra tas, jog jos inicijuoja i savianalize, nuo ko dabartinis mus supantis pasaulis atpratina vis daugiau. Panasiai, kaip eidami pro zydincias lauko geles net nesusimastome, jog galetume sustoti, pasigereti ju forma, spalva, ka jau bekalbeti apie nuostabius kvapus, kuriu nebemokame pajausti, kadangi pasamonei zymiai lengviau uzfiksuoti "pusfabrikati (jau sugromuluota) gamini" - industrines geles, kurias galima nusipirkti didmenineje prekyboje bet kuriuo metu laiku, nesvarbu, kad jos uzaugintos dirbtineje sviesoje, apipurkstos chemikalais ar net bekvapes, taip sakant grynai vartotojiskas poziuris palengvinantis (ar tikrai?) kasdiene buiti... O juk vaikysteje prie tos pacios lauko geles prieidavome naturaliai, pazinties ir pasigerejimo instinkto vedami, buvome vienalyciai su gamta... Taip ir su musu kunu bei emocijomis - Lazarevas, kaip ir kiti mus pristabdo, privercia susimastyti apie tokius dalykus, kurie mums tapo nematomais ar bent jau antraeiliais. Jei dazniau isiklausytume i musu naturalius poreikius, tikrai pasijaustume ir sveikesniais, ir laimingesniais.

Pritariu Tuteles mintims. Vis karts nuo karto Lazarevo citatas pasiskaitau, vėl atgaivina ir nukreipia teisinga kryptimi. O dėl vaikų viršsvorio vis ieškau priežasčių, vis negaliu suprast, iš kur pas juos tas nesaugumo jausmas. Mūsų su vyru santykiai puikūs, vaikai tai jaučia. Bet dukra nuo gimimo labai jautri: labai jautriai, emocingai reaguoja į aplinkos įvykius, jaudinasi, nerimauja dėl smulkmenų... Tokiems žmonėms sunkiau gyventi. Net nežinau, kaip galėčiau jai padėt. Jei guodžiu ir bandau nuslopint tą jos nerimą, būna dar blogiau - tada išvis įsijaučia, viskas tęsiasi dar ilgiau. Duok Dieve, kad tas jautrumas sumažėtų jai beaugant... Gal kas susidūtėt su vaikų jautrumo problemom ir kaip nors tai įveikėt? Pasidalinkit patirtimi. Gal aiškiai supratot to priežastis, skaitydami Lazarevą?

Nesu susidurusi, bet teko girdeti pasakojima apie JAPONIJOS Moteru praktikas.Kai vaikas susijaudina , pravirksta , uzsispiria, susidjaudina, sunerimsta, kas tai bebutu - jei tai itampa bet kokia forma pasireiskianti isoreje, kur tai bebutu, mama sustingsta, tarsi apsala ir laukia nejudedama ir visiskopje tyloje kol visa kas vyksta praeina savaime, o paskui lyg niekur nieko, bendrauja toliau.Kazkodel manau, jog svabru to nefiksuoti, nes kaip ir pati rasai, buna tik blogiau

Vadinasi, pagal tą japonišką praktiką, nereikia kištis, vaikas pats turi susitvarkyti su tom jausmų audrom. Gal ir tiesa iš tikrųjų, matytį, tiesiog reikia viduj jaust, kada įsikišimo būtinai reikia, o kada tiesiog geriausia pralaukt. Gal net ir vaikas tada pasijunta tvirčiau - pats įveikęs audrą...

Sveikos, perskaiciau visa topika ir nusprendziau cia parasyti.

Lazarevo pirmos trys dalys guli lentynoje, bet jei jau ten viskas paneigta, tai neskaitysiu ir apie ji cia nerasysiu.

As tai pries 3 metus uzsikabinau ant Mirzakarimo Norbekovo ir karstligiskai vadovavausi jo knyga nepriimdamas jokios prieshingos informacijos. Laikai buvo neblogi, dejau milziniskas pastangas, dideliu greiciu judejau i prieki, iveikdavau neiveikiamas kliutis, maciau didingus tikslus ir ju siekiau, bet po to savimi nusivyliau ir dabar jau beveik metai esu krizeje ir nezinau, ko imtis toliau. Skaitau ivairias ezoterines ir sekmes filosofijos knygas. Dabar Svijasha baigineju. Informacijos kiekiai milziniski, o kai jos tiek daug, kai pratimai kiekvienoje knygoje vis kitokie, pasidaro sunku atsirinkti, todel visko po truputi pabandau, bet nieko rimtai nesiimu. Prie Norbekovo buvo visai kitaip. Buvo keletas elementariu pratimu, o norint juos gerai atlikti, reikejo atsikratyti blogu iprociu, pakeisti charakteri, ismokt pozityviai mastyt ir pan, o ir motyvacija buvo be galo didele. Praeita vasara praleidau atsiskyres nuo zmoniu, kiekviena diena uzsiimdavau ivairiais pratimais ir naudinga veikla, bandziau pakeisti mastyma, charakteri i norima puse ir sekesi labai gerai, bet gryzus i visuomene nuvaziavau i daug gilesne duobe, nei buvau pries tai. Dabar kiekviena diena medituoju ir pora kart per savaite lankausi pas psichoterapeuta, bet visa kita ishsibarste be jokios tvarkos.

Mano norai didziuliai, maksimalistiniai. Noriu tapti lyderiu, nugaletoju visose man rupimose gyvenimo srityse, atsikratyti psichologiniu problemu, mylet ir buti mylimu, atrasti dvasine ramybe.

Turiu kalnus valios, tik blogiausia tai, kad nezinau i kuria puse ja nukreipti. Nezinau su kuo kovoju ir ka tureciau toliau daryti. Niekas nebezada rezultatu, viskas atrodo beprasmiska ir nebeliko nieko kito kaip tik dirbt ir vartot.

Atsiprasau, kad cia ne i tema parasiau, bet gal jus jau tai esate praejusios ir zinote, ka geriausia butu siuo metu daryti, nes nesinori tusciai svaistyti laiko. Dvasinis mokytojas, kuris atidauzhytu shonus ir parodytu mano paklydimus butu idealiausias variantas, bet tai jau didele prabanga ir neisivaizduoju, kur tokio ieskot. O gal zinot kazkokia konkrecia knyga, nes dabar skaitau visas ish eiles, bet naudos ish to mazhai.

Lelija33,o jeigu visiskai nesikisi,vaikas gali pagalvoti,kad tevam jis nerupi?Ka manai apie tai?As manau,kad tevai turi sureguoti,patarti,pritarti.Visi mes su skirtingom emocijom,tik augant,brestant,su jom bandom tvarkytis arba paslepti.Manau labai svarbu,kad vaikas nesijaustu vienas.Cia tik mano nuomone
Papildyta:
Sesesbroli,o kaip su puikybe pas tave reikalai?