Įkraunama...
Įkraunama...

Taip gimė Luknytė

Vieną dieną šovė durna mintis į galvą – nuėjau ir nusipirkau testą. Be jokio realaus preteksto – kada mano dienos turi būti net nenutuokiau, nes jau kokie metai tos mano dienos buvo tik dėl pliusiuko – šiek tiek skausmo prieš dieną ir šioks toks patepliojimas. Buvau beveik įtikėjusi – antro vaiko nebeturėsiu. Nors labai labai norėjau dukrytės.
Tad nusipirkusi testą pati iš savęs juokiausi...
Ryto nesulaukiau, darbo WC tapo mano naujienos liudininku. Gerai, kad tualetas gražus, o tai prisiminčiau, kad gražiausią per pastaruosius 10 metų (prieš 10 metų sužinojau, kad laukiuosi pirmojo) naujieną sužinojau kažkokioje išvietėje...
Grįžau į kabinetą, darbui buvo sudie, rankos drebėjo, ant stalo, krūvoje popierių, gulejo gražiausios pasaulyje dvi rožinės juostelės...
Gerosios naujienos beveik ir nereikėjo niekam pranešinėti – kažkaip visi tą žinią sugaudė ore, tarsi lemties didžiąją knygą būtų radę ir ten perskaitę įrašą – Ji laukiasi dukrytės. O gal man akyse buvo parašyta? Na tik vieniems, kitiems draugams visgi tai buvo staigmena.
Nėštumas kaip ir nėštumas, kai tau virš 30 ir žinai gerokai daugiau nei žinojai prieš 10 metų. Savijauta nebuvo gera, o visokios paranojos tikrai nepadėjo pasijusti geriau. Bet vieną paranoją keitė kita kita paranoja, vieną laukimą – kitas laukimas ir mes vis labiau panašėjom i mažą princesę, tik aš, aišku, to nežinojau. Vidine nuojauta kvirbėjo, kad bus dukrytė, bet juk nuojautą taip lengva supainioti su noru, tad stengiausi neprisirišti prie tos minties.
Dienos bėgo, pilvas augo ne dienom, o valandom, o as vis dar kiekvieną rytą nustebdavau – nejaugi tai tikrai su manim vyksta?..
Ir bėgo į praeitį dienos, mėnesiai, ketvirtadieniai (kai versdavosi mano savaitė), vasaros karščiai, pykinimas nuo visko ir visada, 12 savaičių, pirmas judesiukas, 20 savaičių – jau kai kurie kūdikiai gali išgyventi, dekretas, Kalėdos, Nauji metai, pagaliau atėjusi balta žiema...
Visą nėštumą galvojau, kaip čia anksčiau nepagimdžius, paskutinį mėnesį – kaip čia greičiau pagimdžius. Pilvas buvo kaip trynukų, vos judėjau ir kaip visada jaučiausi klaikiau net negu drįsdavau pasakyti gydytojai ar kam nors papasakoti, nes visiems kaip taisyklė atrodo – nėštumas ne liga. Na žinau, kad ne liga, bet kartais būna, kad nėščia moteris tiesiog blogai jaučiasi...
Labai bijojau gimdymo. Žinojau, kad lengva nebus. O visas pasaulis karksėjo – viskas bus gerai, pirmą lengvai gimdei, mama lengvai abu vaikus gimdė, ko čia stradalini...
Na ir kas, užtat močiutė gimdydama paskutinį vos nenumirė...
Ir išvis, man gali būti visai kitaip, negu kam nors kada nors buvo...
Taigi, bijojau sau tyliai...
Visgi vieną naktį TAI prasidėjo. Ir nebeišėjo apie TAI galvoti, kaip apie KAŽKADA. TAI buvo DABAR. Tiesiog prabudau ir jaučiu – drėgna. Kiek galėdama atsargiau išlipau iš lovos ir žingsnis po žingsnio ėjau į tualetą. Visgi visko į tualetą nenunešiau – iš paskos nusidriekė šlapias pėdsakas. Buvo vasario 24, puse pirmos nakties. Susitvarkiau, išsiploviau galvą, drebančiom rankom įsijungiau kompiuterį ir prisidaviau SM, kad vandenys jau nubėgo, pažadinau mamą, vyresnėlis pats šoko iš lovos...
Greitoji buvo labai greita...
Sąrėmiai buvo reguliarūs, bet dar labai lengvi. Žinojau, kad turiu džiaugtis kiekviena akimirka be skausmo, nes tuoj jos baigsis...
Klausimų man nepasirodė daug, akušerė buvo labai rami, visas Ukmergės akušerinis skyrius miegojo – prieblanda ir tyla buvo labai kontrastinga mano išsiplėtusioms iš baimės akims ir besidaužančiai lyg gongas širdžiai.
Priešgimdyvinė palata buvo šilta ir jauki. Atsidarymas 2 cm. Akušerė pasiūlė numigti, nes „viskas bus dar negreitai“. O man jau atrodė, kad dar pakenčiama, bet dar biški ir galėtų baigtis... Vaikščiojau ratais aplink lovą. Gimda atsidarinėjo idealiai – už 2 valandų jau 4 cm, dar už dviejų – 6. Švinta. Aš naiviai tikiuosi, kad dar už poros valandų atsidarymas bus pilnas. Deje, tik 8. O aš jau dejuoju visu garsu, kaip skauda ir gailiuosi, kad laiku nepaprašiau epidūro. „Jau vėlu“ buvo mano nuosprendis...
Kai liko 1 cm, prisistatė gydytojas – didelis kaip kalnas žmogus, bet man buvo giliai dzin, gi gimdysiu aš, o ne jis, tai kokia man nauda, kad jis didelis ir stiprus...
Užlipu ant gimdyklos stalo. Dieve, niekada negalvojau, kad didelių žmonių ir pirštai dideli kaip kočėlai. Iš skausmo maniau kad tuoj dangų pasieksiu ir angelui kokiam į ausį įkasiu – kam leidžia taip kankintis. Deja, gydytojo frazė mane greitai grąžina į žemę – atsidarymas pilnas, vaiko galvytė plaukioja, gimdymo veikla nepakankama, jei per valandą nepagimdysi – operuosim. Kaip kulka nušoku nuo stalo – daugiau jis manęs nelies. O jis sako – na kur gi tu? Lipk atgal – reikia lašelinę statyti.
„O kam ta lašelinė?“
„Fiziologinio vandenuko palašinsim.“
„Nereikia man to vandenuko. Nelipsiu.“
Beje, atsigulus man skausmas padidėdavo kokius 5 kartus, tad įsikibau į tą gimdymo stalo daiktą, ant kurio vėliau gimdant reikės dėti koją ir kartojau:
„Nelipsiu. Man skauda.“
Šalia stovėjo akušerė, rankoje laikydama kažkokius įrankius, kurie turėjo atsidurti mano venoje, kažkokios dar seselės, daktaras pasakė – gulkitės ir išėjo.
„Negulsiu“. Nėra kaip – sąrėmis po sąrėmio, o per sąrėmį net pajudėti negaliu – kaip gi man užlipti. Taip ir stovime – aš dejuoju, jos laukia.
Po kažkiek laiko grįžta daktaras – lipk.
Nejaučiu kaip užlipu. Visgi didelio žmogaus ir paliepimas didelis. Bet nuo tos akimirkos staugiu kaip pjaunama. Pastato lašelinę. Aš su kiekviena minute rėkiu vis garsiau. Tarpuose tarp sąrėmių prašau daryti cezarį. Daktaras sako – darysim, jei nebus kitos išeities. Aš staugiu – akušerė ir seselės suka akis į šoną, kad nematytų mano kančių...
Lyg ir atsiranda noras stumti, bet skausmas nesibaigia – stumiu ir klykiu vienu metu.
Nuo skatinančių gimdymo veikla pagaliau suintensyvėja.
„Bandykim sukelti kojas ant laikiklių, -sako daktaras, -bandysim gimdyti“.
„Negaliuuuu“. Viena koja uzdedu, kita tiek neišsiskečia – traukia mėšlungis.
„Aš taip gimdysiu“ – vieną koją nuleidus.
„Taip negalima, vistiek turėsim užkelti“. Aš bandau, bet nesigauna. Daktaras tą mano koją mėto į viršų kaip pagaliuką, kad nustotų traukti mėšlungis – niekada man mano koja neatrodė tokia maža. Visgi kaip viskas kitaip atrodo šalia didelio žmogaus...
Viskas vyksta vienu metu – aš klykiu, stumiu, daktaras bando užkelti mano antrą koją, seselė glosto pirmąją ir ragina – nusiramink, atsipalaiduok.
KAIP?
Pagaliau kojos sutvarkytos, galvytė vietoje, sąrėmiai ne tik žiauriai skausmingi, bet ir pakankamai ilgi, kad galėčiau stumti.
Stumiu kaip žvėris. Nes kūdikis didelis, bijau, kad neįstrigtų pusiaukelyje.
Vis dar skauda, bet man jau neberūpi – jau matosi galvytė sąrėmio metu.
Jau ne tik stumiu, bet riaumoju stumdama.
Dar kartą.
Nesustok, stumk...
Nestumk, tu žaloji vaiką. Negaliu nestumti, bet laikausi iš paskutiniųjų...
Stumk, nesustok, dar kartą, nesustok...
Riaumoju, stumiu iš visų jėgų...
Tik nesustok, galvytė jau lenda. Nesustok – petukai jau čia...
Ir tik pliumpt - ir viskas – tuštuma. Nei skausmo nei realybės nei jokio kito pojūčio...
Virkštelė, nuimam, kniurkt... 8:20... kniurkt...
"Dukrytė" – buvo ištarta ankščiau, nei smegenys sugebėjo priimti bet kokią informaciją. Sunku apibūdinti, bet toks jausmas, lyg būtum kelias sekundes vakuume...
Dar keli kniurkt ir kai dukrytė pravirko, aš jau buvau grįžusi. Buvau visa savyje ir pilno proto, kad suvokčiau, koks stebuklas nutiko...

Dukryte, tu verta kiekvienos skausmo akimirkos ir kiekvienas tavo pirštelis – tūkstančių mano bučinių. Kiekviena akimirka su tavim – mano gyvenimo įprasminimas.
Ačiū tau, kad atėjai į mano gyvenimą. Ir tik mudvi abi žinom, kodėl ir už ką turiu tau dėkoti...
Atsakyti
O čia Luknytei 2,5 savaitės wub.gif wub.gif
Tik sumazinti nemoku ax.gif
user posted image
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo NeNaujoke: 18 kovo 2007 - 15:44
QUOTE
Dukryte, tu verta kiekvienos skausmo akimirkos ir kiekvienas tavo pirštelis – tūkstančių mano bučinių. Kiekviena akimirka su tavim – mano gyvenimo įprasminimas.
Ačiū tau, kad atėjai į mano gyvenimą. Ir tik mudvi abi žinom, kodėl ir už ką turiu tau dėkoti...

kaip grazu wub.gif wub.gif O mazoji kokia grazuole wub.gif
Aukit didutes ir sveikutes 4u.gif
Atsakyti
Nuoširdžiai sveikinu 4u.gif istorija labai graži net ašarą išspaudžiau cray.gif o jau gražumas Luknytės tai neapsakomas bigsmile.gif įsivaizduoju kokia esate laiminga sulaukus dukrytės blush2.gif ir aš labai noriu dukrytės ir kad ji būtų panaši į šią gražią mergytę flirt.gif mirksiukas.gif o dėl vaikučių, skausmą reikia ištverti nes paskiau koks džiaugsmas aplanko kaip sakoma per kančias į žvaigždes 4u.gif aukit didelės ir sveikos ax.gif
Atsakyti
Grazi mergyte ax.gif Suprantu tavo dziaugsma.Nes pati pastojau tik po 8metu pertraukos ir gime isvajota dukrele.Tik keistas tas didelis zmogus ko jis prie tu koju prisikabino,man niekas neliepe gult taip ar anaip.Buvo patogu ant sono tai taip ir gimdziau.
Sekmes jusu seimynai 4u.gif
Atsakyti
Tu tikra saunuole.
O ta gydytoja galima teisti - apgavo, skatino be tavo sutikimo (be reikalo), kankino...
Atsakyti
graži istorija... wub.gif
Atsakyti
Aciu labai visoms 4u.gif

QUOTE(Rraitux @ 2007 03 18, 18:23)
Tik keistas tas didelis zmogus ko jis prie tu koju prisikabino,man niekas neliepe gult taip ar anaip.Buvo patogu ant sono tai taip ir gimdziau.
Sekmes jusu seimynai 4u.gif

Nezinau, ko prisikabino, as irgi maniau, kad nescioji turi tureti galimybe pasirinkti gimdymo poza, bet... jau nepamenu, ka man atsake i sita klausima, nes as derejausi del tu koju ax.gif

QUOTE(aldyte @ 2007 03 18, 18:40)
Tu tikra saunuole.
O ta gydytoja galima teisti - apgavo, skatino be tavo sutikimo (be reikalo), kankino...

Na ne visai taip, tiesiog sunku buvo sutalpinti visa dialoga, rasiau labai impulsyviai, bet kai paaiskejo, kad gali buti, kad gimdymo veikla taip ir nesuintensyves, ispejo del skatinimo. Tik as nelabai supratau, ka tas fiziologinis vanduo man turejo daryti, o gal jis ir skatina g.gif Zodziu, sunkoka beatrinkti kas ten ir kaip vyko, ypac kai ant to stalo pagulde - kiek ir ko ten lasino man.
Siaip gydytojas ir visas personalas tikrai neblogi buvo, negaliu skustis 4u.gif
Atsakyti
Labai graži istorija. Aukit didelės ir sveikos 4u.gif
Atsakyti
gražu wub.gif cray.gif cray.gif cray.gif
Atsakyti
Dukryte, tu verta kiekvienos skausmo akimirkos ir kiekvienas tavo pirštelis – tūkstančių mano bučinių. Kiekviena akimirka su tavim – mano gyvenimo įprasminimas.
Ačiū tau, kad atėjai į mano gyvenimą. Ir tik mudvi abi žinom, kodėl ir už ką turiu tau dėkoti...


thumbup.gif thumbup.gif thumbup.gif
pritariu visu 100 procntu 4u.gif
Atsakyti
Jau labai grazi tavo istorija thumbup.gif kaip koks rasinelis,bet ir labai nuosirdus,zodziu man tai labai labai patiko. Ir vaikiuku gimimo datos kokios fanos skirtumas lygiai 10metu(neskaitant tu keliu dieneliu). Sveikinam jusu seima is visos sirdies bukit stiprus,sveiki ir laimingi 4u.gif 4u.gif 4u.gif
Atsakyti