Mylėjau tave dar negimusį... - Gimdymo istorijos

Mano mažylio gimimo istorija 2006/09/29

Artėjo taip ilgai lauktoji data – rugsėjo 22 d., tačiau nejutau jokių prasidėsiančio gimdymo požymių. Paskutinę savaitę gyvenau vien tik laukimu tavęs, brangus mano mažyli, tačiau tau matyt patiko plaukioti mano pilvelyje, nes nesiruošei iš ten keliauti. Praėjus 3 dienom po nustatyto termino, pasitarusi su gydytoja nuvykau į “Mažylio” gimdymo namus, kad stebetume tavo būseną, širdelės plakimą. Gimdymo namuose sutikau daug “likimo draugių”, kurių mažyliai taip pat neskubėjo ateiti į šį pasaulį, todėl mes labai smagiai leidome laiką, lygindamos pilvus, juokaudavome kuri gi greičiau “išsilukštens”. Susidraugavome su viena mamyte, kuri taip pat laukė ateinančio berniuko rugsėjo 22 d., tačiau ir jis neskubėjo gimti. Nuojauta kuždėjo, kad galime netgi gimdyti kartu, nes ir gydytojai žadėjo jog iki savaitės pabaigos turėtume sūpuoti savo mažylius. Aš visuomet jaučiau, kad gimdysiu naktį lyjant lietui, o savaitės pradžia buvo beprotiškai graži - mus lepino šiltas “bobų vasaros” oras. Kad paspartinti mažylio atėjimą gydytojai patarė daugiau vaikščioti, tai mes su kita mamyte nepatingedavom gimdymo namų laiptais po keleta kartų per diena palaipioti, buvau išsprukusi į Laisvės alėją pasivaikščioti, tačiau kaip niekas nevyko taip nevyko. Jaučiausi kupina jėgų ir noro kuo greičiau susitikti su savo vaikučiu. Trečiadienį pranešė, kad savaitės pabaigoje orai truputį atvės, gali netgi palyti..Valio! tai reiškia kad mes neužilgo susitiksime, mažyliJ. Ketvirtadienio rytą gydytoja pasiūlo pradėti ruošti gimdymo takus, aš sutinku, todėl gaunu tabletę, minkštinančią gimdos kaklelį. Gydytoja paminėjo, kad tablete gali nesuveikti, tuomet procedūrą kartotume kitą rytą. Po poros valandų man ėmė skaudėti nugarą. Pagalvojau, kad tikriausiai perpūtė vėjas, nes silpną skausmą jaučiau ir naktį. Nuėjusi pasakiau budinčiai gydytojai savo nuogastavimus, o ji ėmė šypsotis ir sakyti, kad čia ne perpūtimas, o tiesiog beprasidedanti gimdymo veikla. Ir tikrai neužilgo pradėjau jausti, primenančius “ mūsų dienas” skausmus. Apie penktą valandą vakaro jau darėsi nebelabai linksma, stengiausi ir pagulinėti ir paklūpėti, bet neberasdavau patogios padėties. Lyg ir nubėgo kažkiek vaisiaus vandenų, buvau šiek tiek pasimetusi, todėl nesupratau. Gydytoja atėjusi prieš 21 val. patvirtino, kad bėga vaisiaus vandenys ir ištarė nuosprendį – laikas ruoštis į gimdyklą. Susidėjau daiktus ir seselė palydėjo į antrame aukšte esantį gimdymo skyrių. Persivilkau ligoninės rūbais, patikrino vaikučio širdies tonus ir paliko mane įsikurti gimdykloje. Beje, aparatas sąrėmius užfiksavo kas 5 min. Gimdykla man pasirodė jauki, su burbuline vonia, televizoriumi ir minkšta sofa. Toje aplinkoje atrodo netiko tik gimdymo stalas su aparatūra, jis man atrodė bauginantis. Nors tuo metu aplinka jau nebebuvo tokia svarbi, nes norėjosi tik gulėti ir, kad kuo greičiau liautųsi skausmas. Gimdos kaklelis buvo atsivėręs tik 2 cm, vadinasi dar turėjo atsiverti 8 cm, o skaudėjo labai. Skambino vyras, pasakiau, kad dar nevažiuotų pas mane, nes jaučiau, kad viskas užtruks labai ilgai.. Žinojau, kad man jo palaikymo daug labiau reikės vėliau. Kankinausi iki 2 val., sąrėmiai atrodo vis dažnėjo, arba mane vis labiau apleisdavo jėgos. Akušerė patikrinus rado kaklelį atsivėrusį 4 cm. Pirma mintis, daugiau nebeištversiu, jeigu viskas vyks taip lėtai. Paskambino mama, liepė būti stipriai ir laikytis, jaučiau, kad ji šiąnakt nemiegos nė minutės jaudindamasi dėl manęs. Pagalvojau, kad jei mama ištvėrė gimdydama mus su broliu be nuskausminimo, vadinasi ištversiu ir aš. Taip pat mane palaikė viena mintis – žinojau, kad su kiekvienu sąrėmiu tu, mano mažyli, esi vis arčiau manęs, kiekviena skausmo banga artina susitikimą su tavimi... ši mintis mane stiprino visą laiką...Po kiekvieno sąrėmio stengiausi atsipalaiduoti, taupyti jėgas, tačiau darėsi vis sunkiau, nes skausmas dažnėjo. Akušerė pasiūlė pagulėti burbulinėje vonioje. Skausmas didėjo, ir vonia tik laikinai padėjo nukreipti dėmesį nuo sąrėmių skausmo. Pajutau, kad noriu, jog artimas žmogus būtų šalia, todėl paskambinau savo vyrui. Skausmas darėsi nebepakenčiamas, todėl silpnumo akimirką pradėjau galvoti apie nuskausminimą, tačiau dar laikiausi, nes beprotiškai bijojau dūrio į nugarą ir pasekmių. Atvažiavo vyras, ir pasidarė šiek tiek lengviau, nes sąrėmio metu įsikibdavau į jo ranką. Apie 5 val. ryto gimdos kaklelis buvo prasivėręs apie šešis centimetrus, akušerės pradėjau prašyti nuskausminimo, bet ji pasakė, kad šiek tiek per vėlu ir šitiek atkentėjus nebėra prasmės epidūrui. Toliau viskas vyko kaip per sapną, skausmo banga, trumpa atokvėpio minutėlė ir vėl viskas iš pradžių. Sąrėmiai vis dažnėjo ir ilgėjo, atokvėpio minutėlės trumpėjo. Vilties suteikė gydytojos žodžiai, kad atsidarymas 8 cm. Vadinasi liko 2cm, tie nelemti du centimetrai iki susitikimo su tavimi, mano mažyli. Neberandu vietos, vyras ramina, mane erzina jo kalbos, nieko nebenoriu, tik kad kuo greičiau liautųsi skausmas. Vaikštau po gimdyklą, jeigu tai galima pavadinti vaikščiojimu, klūpau prie lovos, per sąrėmius stoviu įsikabinus į jį – visaip bandau pratempti laiką ir sumažinti skausmą. Pro langą švinta, rytas po lietaus suteikia vilties, kad neužilgo viskas baigsis...
Pagaliau ateina toks laikas kai skausmas darosi nebepakeliamas ir jaučiu, kad noriu stumti. Gydytoja patikrina kaklelio būklę, ir neleidžia to daryti, nes vaikutis dar nepakankamai nusileidęs. Praeina dar kažkiek laiko, kuris man atrodo kaip ištisa amžinybė, kol gaunu leidimą gultis ant gimdymo stalo. Į gimdyklą atėjo dar keletas gydytojų, kurie ruošiasi priimti naujagimį. Nieko nebijau, tik noriu kuo greičiau išvysti savo mažiuką. Nuolat tikrinami jo širdelės tonai. Džiaugiuosi, kad širdutė plaka ritmingai. Paprašau, kad vyras išeitų, tiesiog noriu, kad jis būtų tuomet, kai gims mažylis. Jaučiu, kad mūsų susitikimas labai arti. Gydytoja liepia su kiekvienu sąrėmiu stumti tris kartus. Atrodo jėgų visai nebeturiu, todėl per kelis sąrėmius niekaip nepavyksta pagimdyti. Jėgų atsiranda, kai gydytoja pasako, kad matyti juodi vaikučio plaukučiai. Dar keletas sąrėmių, dar keletas nesėkmingų bandymų ir pagaliau pavyksta gimti galvutei, po to jaučiu kaip lenda petukai ir mažylis jau gydytojų rankose. Valio! Man pavyko, aš tai padariau, mes tai padarėme. 8.45 gimė mano sūnelis, 3471 g. svorio, 52 cm ūgio, juodais plaukučiais ir be galo panašus į tėvelį. Jaučiu begalinį palegvėjimą. Esu nepaprastai laiminga. Paprašau, kad pakviestų vyrą ir stebiu du savo brangiausius žmones. Mažylis tvarkomas rėkia kaip begalėdamas, atrodo visa gimdykla pilna jo riksmo. Aprengtas jis padedamas man ant krūtinės, bandome ragauti pirmus lašelius pieno, jis toks mažytis, toks šiltas ir mielas...negaliu atsižiūrėti.... pamilau jį iš pirmo žvilgsnio... meluoju..mylejau jį dar negimusį...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis