Įvaikinimo istorija

NETE Dieve kaip grazu, ir labai opu dabar as labai kenciu sirdeles skausma,visada norejau isivaikinti vaikeli, turiu savo du ir viskas prasidejo si penktadieni, atsigulem su suneliu i ligonine, o ten yra maza mergaite, gal dvieju metuku, ji is vaiku namu, pamilau ja ta akimirka kai pamaciau ...
Dabar as namie su savo seima, bet jauciu didele tustuma, glaudziu savo vaikus prie krutines, ir vistiek jauciu skausma, mano sirdis pasidalino trim vaikuciam...negaliu kaip skaudu, kad ji ten viena buna, niekas jos nepriglaudzia, neapkabina...noriu jai suteikti seima, tevus, namus...atrodo kad ten palikau savo vaika...
Rytoj vaziuoju i ta ligonine, paklausiu is kokiu namu ji konkreciai, ir kreipsiuosi i juos suzinoti ar galima ja ivaikinti.Net nerupi ar ji kazkuo rimtai serga, kokie jos genai, as tik noriu ja myleti...ir vis save raminu, palauk, gal ji turi globejus, seima, o gal ji jau ruosiama ivaikinimui, neprisisvaik... bet sirdziai neisakysi, o as busiu laiminga zinodama kad ji turi kazka kas ja myletu, kad ji nera viena...ir jei nutiks tai ko labai trokstu, as butinai atsispausdinsiu tavo NETE pasakojima, ir kai manes paklaus "kodel" as parodysiu tavo, mazos mergaites, pasakojima, ir jei tam zmogui kils dar klausimu, tai reiskias, kad as su juo neturiu apie ka kalbetis...

Na ir as papasakosiu...
Tik siek tiek kitokia istorija...
Augau seimoje viena, vienturte. Buvau mylima, lepinama ir ne tik tevu bet ir gimines. Be galo myliu tevus, jie man kaip uostas, kur galiu iplaukti kilus vetrom. Buvau isdykes vaikas, bet jie sugebejo mane palenkti mokslo link, atrado tai kam as galeciau buti gabi. Taip baigiau muzikos mokykla, po to konservatorija, po to Universiteta ir siais mokslo metais istojau i magistratura. Truko vieno, brolio ar sesers. Draugu visa gyvenima turejau tiek, kiek norejau tureti, taciau artimos sielos, seses, brolio, su kuriais susipykus, santykiai nenutruktu, o noretu juos testi. Kad galeciau jiems padeti, issipasakoti, svesti sventes kartu...Ir taip mintyse pagavau save begalvojant, kad taip tetis butu sugriesyjes, kad galeciau tureti sesute ar broliuka, kad ir ne visai tikra...
Dirbu su vaikais susijusioje istaigoje, ir karta eidama pro sekretoriata pamaciau byla...ant pacio virsaus...ten aiskiai iskaiciau savo pavarde ir varda, pagalvojau - ocho kokie sutapimai ir vardas ir pavarde atitinka, atsiverciau ir...pazinau savo tecio rasta, man skaityti jau nieko nereikejo, kirto per kelius, galvele...viska supratau, tik nesinorejo tiketi...Ispuoliau su ta byla pas tevelius. Jie apsikabino mane ir pasake, kad jiems tai nieko nekeicia, svarbu, kad tik man zeme is po koju neisslystu... Beproto juos myliu, tik dabar jauciu begalini skolos jausma...ir dar nenusprendziau kaip tai realizuoti. Isivaikinti siuo metu negaliu, nes auginu dvi dukrytes, is kuriu viena su sunkia negalia, nors ploto gyvenamo turiu per akis. Manau, kad dukterims paaugus galesiu pasiimti viena vaikuti. Nors mano nuomone apie vaikucius augancius vaiku globos namuose budavo tokia - vargsiukai, pragere juos tevai, sunku jiems bus mokytis. Pasirodo ne velnio, baigiau as tuos mokslus ir toliau mokausi...Turiu gera darba, nuostabius tevus, be galo saunius vaikus...
Dabar mano gyvenimas igavo nauja pagreiti. Mano biologiniams apribota tevu valdzia i visus keturis vaikus. As jauniausia. Mes pametinukai. Man buvo pakeisti ir vardas ir tautybe, ir pavarde. Manes ankstesnes nebera. Tik dabar sirdelej nesiojuos du vardus. Esu parasiusi laiska i Valst. ivaikinimo tarnyba ir laukiu atsakymo apie savo brolius ir seseri. Ar ju ieskosiu - nezinau, kazin. Gali buti jie ieskos manes...Nes pries pateikiant man duomenis turi juos informuoti. Parasiau ta laiska ekspromtu. Nezinau ar gerai, kad gimines suzinos apie tai. Gyventu sau ramiai. Biologiniams nejauciu nieko. Nei pykcio nei meiles. Vyras sako, jei mire, nunesim geliu padeti, bet juk taip pat sekmingai galiu padeti vaziuodama ant savo seneliu kapu nunesti ir ant bet kokio kapo padeti tas geles, tai vienas ir tas pats. Tie zmones man svetimi. Visai kas kita su broliais ir sesute.

Ir pabaigai. Visa tai suzinojau pries nepilna men. O pries pora savaiciu, ateina i darba interesante ir sako, ponia Jus labai panasi i mano vaikystes drauge..tiesiog identiskai, nedrisau to anksciau pasakyti...ar Jus neturite pusseseres vardu... Pries menesi man tas vardas nieko nebutu sakes, o dabar suklusau, paklausiau jos gimimo metu...atitiko. Bet kazi ar gali buti tokie stulbinantys sutapimai Mes su brolius buvome isvezti i Siaulius, o kita sesuo su broliuku isvezti i Utenos globos namus. Ar galejo taip atsitikti, kad jai nebuvo pakeistas vardas, (o gal ji nebuvo ivaikinta ) ir kad ji atsidure Siauliuose...
Toks jausmas, kad gyvenimas su manim zaidzia...ir nelabai graziai...Juk jei nedirbciau tokio darbo nebuciau viso sito suzinojusi, galu gale buciau iejusi pora minuciu pas sekretore veliau, ir mano byla butu dingusi po kalnu kitu bylu ir velgi nebuciau nieko suzinojusi...

Taigi, tokia mano, kazkada ivaikintos, mazos mergytes istorija

Labai grazi istorija ir labai geri jausmai ir emocijos sklinda is tavo laisko, esi labai geras ir svelnus zmogus

Aciu, bet kadangi man teko mokytis psichologijos, tai zinau, kad pas zmogu turi vyrauti tiek geris tiek blogis, ir turi buti tame pusiausvyra. Jei jos nera, pvz geris sveria blogi ir atvirksciai, prasideda visokios nervines ligos. Taip kad as esu tokia vidutine Bent jau tikiuosi...
O istorija man irgi labai intriguojanti, kartais atrodo, kad viskas ne su manim, kad vyksta kazkur salia
Beje, laiskelio is Ivaikinimo tarnybos dar nesulaukiu, nors tikrai zinau, kad specialistai ruosia atsakyma...

Vetra.l,didziausios tau sekmes

Aciukas , dekui mergynos

tik laimės ir džiaugsmo beliko palinkėt

Aš irgi , aš irgi, tam pritariu.

Vikute, papasakok, kaip sekesi su isivaikinimu. Ar pavyko? Is avarato matau, kad ir mazoji mergyte jau tavo seimoje

Papildyta:


as negaliu vadinti savo buvusio gyvenimo "praeities smekla". Gal tai tik lyrinis pavadinimas pagal tave, bet mano gyvenimas nebuvo smekla, as nebuvau ismesta uz duru, mano pilvo mama nebuvo akloholike, manes niekas neateme, neisveze. Is tik neturejau mamos.

As myliu, mylejau ir mylesiu gyvenima kuri gavau, kuri turiu, bet niekada nepamirsiu ir nenoriu pamirsti gyvenimo kuris buvo. Tai buna tik akimirkom (prisiminimai, pamastymai, pasvajojimai), bet jie man yra brangus ir reikalingi. Tai yra dalis mano gyvenimo, istorijos, egzistencijos......kaip galima tai isbraukt?

Visada pasisakiau uz tai, kad vaikam paliktu tikraji varda, jei tevam (iteviam) jis nepatinka - duoti dar viena ir vadint antru vardu, bet tikraji palikt, juk tai tavo pradzia, tavo istorija, tavo butis, kokia ji bebutu, ji buvo ir kaip bebutu ji turi but gerbiama.

Pritariu, nors as savo itevius myliu beprotiskai, bet dabar kai suzinojau savo gyvenimo istorijos pradzia, pirmasis vardas nuolat smescioja galvoj

Vikute, papasakok, kaip sekesi su isivaikinimu. Ar pavyko? Is avarato matau, kad ir mazoji mergyte jau tavo seimoje



nea, deja mes dar tvarkom popierius pas mus gi visi baisiai korumpuoti, jei pinigu negauna, viska labai vilkina, o man morale neleidzia pirkti vaika, tai sia savaite sulauksim siulymo ja isivaikint, o tada jau i teisma kreipsimes, ten dar menesis-du uztruks bet mergaite gal leis anksciau pasiimti o i aprasyma isirasiau, kai pajutau, kad ji tikrai mano vaikas kuris dabar toli

waje, kaip faina, kad tas mazas angelelis greit tures seima........