Įvaikinimo istorija

Nete, skaičiau ir verkiau... Be galo gražus pasakojimas

negaliu,daugiau skaityt...siaip niekada neverkiu...

labai labai graži istorija...
Aš ir pagalvoju,kad norėčiau padėt kokiam mažam vaikučiui,bet pirmiausia norisi turėt savo "pagamintą"

Nete
Manau už tokias istorijas reiktų apdovanoti

juk ne dėl apdovanojimų. Norėjosi savais išgyvenimais pasidalinti su kitais, kurie svarsto ar verta įsivaikint, norėjosi jiem savotiškai pasakyti VERTA!!!!!

Nete, jei galima pasmalsauti: o kaip pati jaustumeisi, jei būtum "išplėšta" iš giminės? Dabar, kiek supratau - įvaikino tave giminės. Žinai kas yra tavo močiutė, senelis. Bendrauji su žmonėmis, kurie tau gali nors ką nors papasakoti apie tavo pilvo mamą. O jeigu mama būtų tapusi visiškai svetima moteris, kuri absoliučiai nieko nežinotų apie pilvo mamą... Suprantu, kad geriau tokia "svetima" mama, nei jokia. Kaip tau atrodo? - ar suteikia stiprybės gyvenime žinojimas kokia buvo pilvo mama
Pasidalink, jei gali savo mintimis

Nete, nepaprastas tu zmogutis
Stiprybes tau

Atsiprašau, kad rašau pavėluotai, tiesiog ne visad čia užeinu. Pabandysiu sudeliot savas mintis, jei gausis nenuosekliai iš anksto atsiprašau.
Apie "išplėšimą" iš giminės: žinau, kas mano pilvo mama, bendrauju su močiute, tetomis, dėdėmis, pusbroliais ir puseseserem. Galiu aplankyti ir pilvo mamos kapa, bet tiek ir turiu. Pilvo mamos kapą, o tėtis, tas praplaukiantis vyras, kuris turėjo šeimą, kuris turėjo sūnų. Turiu kažkur broli, o kur - nežinau, o kas - nežinau. Nežinau nieko, kas liečia tikrąjį tėvą, visiškai. Kartais galvoju, kad geriau būtų iš vis nieko nežinoti, kas liečia "gimdytojus", nei tureti trupinėlius. Mano močiutė, pilvo mamos mama mažai pasakojo apie savo dukrą, mano tetos mažai pasakojo, mano mama pasakojo daug, bet tikriausiai daugiau kurtų istorijų nei realiai egzistuojančių. Visa giminė matė mano "praplaukiantį tėvą", bet niekas nieko neprisimena, o gal tik nenori prisiminti. Tikėjausi, kai man sueis 18, kas nors ką nors "prisimins" ir papasakos....veltui... sukako ir 21 ir 25, o jie neprisimena. Manau ir neprisimins, gal iš tikrųjų, gal specialiai, į dūšią negaliu nė vienam įlįsti. Teta sakė, kad laive praplaukiantis tetis buvo didelis žmogus, dėdė sakė, kad gražiai grojo gitara, kita teta užsiminė, kad turiu brolį, kuriam apie 40 turėtų būti....ir daugiau nieko, nė vardo, nė pavardės, nė adreso......VISIŠKAI NIEKO. Galiu pasakyti, kad tokia situacija žeidžia žymiai daugiau, nei nulinės žinios. Prieš visus šventus buvau pas močiutę, pamačiau savo padovanotą didelę nuotrauką, ji buvo padėta šalia pilvo mamos nuotraukos, mes visisškai nepanašios. Supratau vieną, kad aš tėvo kopija turėčiau būti...ir kas iš to, vėl didžiulis BUM į sieną. Turėjau pasiūlymą išknist visus laivų registravimo Klaipėdos uoste žurnalus. Vieni metai ne taip ir daug, bet kas iš to, nė vardo nė pavardės.
O vis gi širdelė nori sužinoti kas jis toks ir brolis dar yra, o gal nėra, gal čia tik pasakos. Turėtų būti ir kita močiutė, kurią labiau norėčiau pažinti nei savo tėvą. O dar susidomėjau tokiu nauju dalyku kaip genų psichologija. Mažą junginių su pilvo mama, daug junginių su praplaukiančiu tečiu, bet kas iš to. Daug daug klaustukų ir nulinės žinios. Šiek tiek kaltinu savo giminę, kad buvo tokie neatsakingi, kad taip viską "pamiršo".......nelengva, kai apie žmogų "pamiršta", atrodo, kad pamirš ir tave, jei kartą per metus nenuvažiuosi.....

Aš papasakojau tai ką jaučiu, teisė Jums svarstyti kas geriau, nulinės žinios ar trupiniai.........

Aha, tai štai kaip jautiesi.... Jei ką nors žinai iš tikrųjų (apie mamą), vis tiek kankinamai rūpi dalykai iš praeities (tėtis).
Matai, aš galvoju, kad apie tavo tėtį giminė tikrai gali nieko nežinoti. O kitam vaikui nežinojimas NIEKO apie pilvo mamą - irgi gali būti panašiai blogai kaip tau - apie tėtį (pilvo? - juokingai skamba).

Aš turiu dukrytę, kuriai irgi pasakoju apie jos pilvo mamą. Aš žinau tik kelis faktus - vardą, amžių... ir dar šį bei tą, ko 4 metų vaikui negaliu pasakoti.

O jos tėčio vietoje gimimo liudijime - didelis brūkšnys. Jo kaip nebuvę. O tikriausiai genų psichologijos vaikui paliko... Ir ji tikriausiai irgi sakys: neįlysi į dūšią, ta mama tikriausiai visko man nepasako. Bet aš tikrai nedaug tegaliu jai ką papasakoti apie ją pradėjusius tėvus.

Savai aš nieko negaliu ir negalėsiu patarti (nes ji per daug arti manęs - nepatikės), o tave kviesčiau mylėti realų gyvenimą - tą, kurį turi. Ir praeities šmėklų nejudinti.

Kaip grazu...! Svajoju kada nors isivaikinti vaikeli. Butinai, kai tik galimybes leis.

Jaudinanti istorija.
Mes taip pat savo dukrytei pasakojam kaip ji atsirado musu namuose, nors jai dar tik metukai ir keturi menesiai.

Labai gražu,gerai kad tokių žmonių yra