Gana dažnai į akis krenta kaip vienos šeimos vaikai ,nesvarbu kokios lyties, tikrai bjauriai elgiasi vienas kito atžvilgiu,t.y. išnaudoja vienas kitą, skundžia, džiaugiasi kai tėvai baudžia"kaltajį" arba šantažuoja janesnįjį ir t.t. Kažin ar tėvai to nemato, nenori matyti ar tikrai neturi jokio supratimo ir noro kai padėti vaikams tarpusavyje sutarti. Aš taip pat pamenu kad jeigu mama broliui pirkdavo mašiną, pirkdavo ir man, jeigu man lygintuvą tai pirkdavo ir broliui.O aš kai vyresnis buvo 5 o mažesnysis 3 metų pradėjau pirkti jiems žaislus skirtingus ir dar ne tuo pačiu metu. Kai vyresniajam nupirkau dviratį ,jam buvo 9 metai, mažasis priėjo ir sako: "žinai ,mama, nieko negaliu su ssavimi padaryti bet taip pavydžiu broliui.Suprantu kad aš turiu dviratį, tik jis senesnis, bet ką daryti su pavydu,nežinau. Dabar kai jiems 13 ir 11 , neturiu jokių problemų. Ti vyresnis liko įpratęs būti už viską atsakingu, tai vis dar turi įprotį priminti mažesniajam ką jis turi daryti , nors tas pats puikiai žino ir todėl nervinasi.
Ką manote apie tai.
Mano dukrai ir sūnui 10 ir 13 metų.
Nepasakyčiau kad jie tarpusavyje sutartų labai gerai. Yra dalykų kurie juos vienija, tada jie tampa komanda, o kartais ima vienas kita "ėsti" dėl kiekvieno menkniekio.
Rodos, aiškinu, kad reikia gerbti vienas kitą, nesikabinėti prie kito smulkmenų, ir išnyks tos amžinos žodžių pjautynės, bet jiem tai nė motais.
Gal čia dabar toks amžiaus periodas ateina
, nes būdami mažesni jie tikrai geriau sutardavo.
Vis viliuosi, kad tai tik laikina, kad praėjus paauglystės periodui jie ims daugiau gerbti vienas kitą ir ateityje ras bendrą kalbą, bei galės atsiremti vienas į kitą sunkiomis gyvenimo akimirkomis.
Nepasakyčiau kad jie tarpusavyje sutartų labai gerai. Yra dalykų kurie juos vienija, tada jie tampa komanda, o kartais ima vienas kita "ėsti" dėl kiekvieno menkniekio.
Rodos, aiškinu, kad reikia gerbti vienas kitą, nesikabinėti prie kito smulkmenų, ir išnyks tos amžinos žodžių pjautynės, bet jiem tai nė motais.
Gal čia dabar toks amžiaus periodas ateina
, nes būdami mažesni jie tikrai geriau sutardavo. Vis viliuosi, kad tai tik laikina, kad praėjus paauglystės periodui jie ims daugiau gerbti vienas kitą ir ateityje ras bendrą kalbą, bei galės atsiremti vienas į kitą sunkiomis gyvenimo akimirkomis.
Maniskes irgi kartu budamos pykstasi, gincijasi, tiesiog pastoviai tramdyt reikia (gal per daug kisuosi?), bet jei tik pabuna diena atskirai iskart kelias valandas tyli, pasakojasi ka nors. O visi zaislai, zurnalai irgi perkami po du. Gal praeis, nes mes su broliu irgi taip darem
maniškės prie kitų tai vaidina, kad neišskiriamos, labai myli viena kitą, eina apsikabinusios 
, o išties namie ko jos nedaro 
, ir peša viena kitą, ir stumdo, ir muša, ir kanda, ir po to iškart baikščiai žvalgosi, bijodamos pylos, apibaru, nubaudžiu, vistiek-tas pats.Turbūt turi išaugt, kažin, kaip sutars, kai bus panelės, aš taip tikiuosi, kad vistik bus viena kitai parama 
, o išties namie ko jos nedaro , ir peša viena kitą, ir stumdo, ir muša, ir kanda, ir po to iškart baikščiai žvalgosi, bijodamos pylos, apibaru, nubaudžiu, vistiek-tas pats.Turbūt turi išaugt, kažin, kaip sutars, kai bus panelės, aš taip tikiuosi, kad vistik bus viena kitai parama
Tarp maniskiu 10 metu skirtumas .Sese visada globoja mazaji broliuka.Tikrai myli ji ,bet buna dienu kai jis jai igrysta 
Vienareiksmiai - kaip suo su kate Ir kiek mes jiems aiskintumem, kad brolis su sese turi draugiskai gyventi, myleti vienas kita ir pan, niekas nepadeda. Tiesiog manau, kad dabar ju toks amzius ir tas tesis jauciu ilgai...kol kuris vienas neisvaziuos kur nors mokytis ar pan Mano vyras su savo sese irgi taip kariavo, bet dabar kai atskirai gyvena (o ypac kai sese i uzsieni emigravo), tai santykiai kuo puikiausi, pasiilgsta vienas kito nerealiai.
Ir kiek mes jiems aiskintumem, kad brolis su sese turi draugiskai gyventi, myleti vienas kita ir pan, niekas nepadeda. Tiesiog manau, kad dabar ju toks amzius ir tas tesis jauciu ilgai...kol kuris vienas neisvaziuos kur nors mokytis ar pan Mano vyras su savo sese irgi taip kariavo, bet dabar kai atskirai gyvena (o ypac kai sese i uzsieni emigravo), tai santykiai kuo puikiausi, pasiilgsta vienas kito nerealiai.
vyresnioji rodo pavyda,kai bunu su mazaja,bet manau,kad myli sesute 
Kai gimė mažoji, abu su vyru aptarėm, kad į vaikų tarpusavio santykius nesikišime. Yra taisyklės, kas yra draudžiama: mesti žaislus ar daiktus į viens kitą, mušti, atimti daiktą ar žaislą, su kuriuo tuo metu žaidžia kitas. Tai išmoko greitai abu. O visa kita susitvarkė savaime.
Keletas problemų, kurios išsisprendė pačios:
Sūnus pradžioje buvo sugalvojęs 'išvilioti' norimą žaislą - pasiūlo kitą, o kai sesė nesusigaudžiusi paleidžia pirmą iš rankų, čiumpa jį ir į kojas. Dabar jau mano. Na, paguosdavom mažąją, kad dabar jau brolis žaidžia, nieko nepadarysi. Ji gan greitai išmoko. Dabar kai siūlo ką nors, ji turimą žaislą rankoje laikydama už nugaros paslepia, o kitą ranką tiesia
.
Maždaug nuo tada, kai dukrai sukako 1.5 metų jie paliekami žaisti vieni du. Sūnus pradžioje primokindavo sesę daryti ką nors, kas draudžiama. Pavyzdžiui berti cukrų ant stalo ar piešti ant baldų. Nei aš, nei vyras nesistengdavom aiškintis, ar čia vyresnysis yra prisidėjęs. Mažoji būdavo statoma į kampą. O ji ten taip graudžiai sriūbaudavo, kad vyresniajam po to sąžinė užgrauždavo. Jis pats ateidavo prašyti, kad sesę iš kampo paimti, net pasisiūlydavo baldus nuvalyti ar cukrų sušluoti. Gan greitai įprato ne tik sesės negundyti, bet priešingai, pats drausminti, jei ką nors negerai daro. Užsiėmė prevencija. Neseniai mažoji pusę tulpių nuskabė sūnui nepastebėjus. Tai sūnus į kambarį atėjo su pranešimu "mama, ji tikrai visai visai netyčia tas gėles nuskynė, ir jų ten dar daug liko".
Jei dukra užsimano ko nors, ko didysis nenori jai duoti, tai speigia visu balsu. Bet spiegia ne mums su vyru, nes mes tai niekada nesam ko nors iš brolio daiktų paėmę ir jai davę. Spiegia broliui, nes tas neretai neatlaiko ir nusileidžia. Atiduoda jai ko ji nori arba pasiūlo kokią kitą viliojančią alternatyvą. Tai kol kas pagrindinė problema mūsų namuose yra didžiulis triukšmas.
Viena iš linksmų istorijų, kaip mažoji brolį nuskriausti negali. Ji įpratusi, kad reikia paimti keturis saldainius ar sausainius, tada visiems užtenka. Pas mus buvo svečiuose vyro pusbrolis. Jis atnešė saldainių. Tai dukrai kaip įpratusi virtuvėje nuo stalo paėmė keturis, atnešusi į lauką atidavė po vieną svečiui, tėčiui ir man, o pribėgus prie brolio paduoti saldainį, pamatė kad liko tik vienas. Stovi, žiūri į saldainį ir ašaros tik tvenkiasi akyse, lūpa virpčioja. Nežino ką daryti - ir broliui duoti reikia, ir pačiai labai norisi, o saldainis tik vienas. Taip ir užbliovė iš visos širdies. Gerai kad brolis jau gudresnis, greitai nuramino, kad šitą jie per pusę padalins, o jis nubėgs į virtuvę dar atnešti.
Keletas problemų, kurios išsisprendė pačios:
Sūnus pradžioje buvo sugalvojęs 'išvilioti' norimą žaislą - pasiūlo kitą, o kai sesė nesusigaudžiusi paleidžia pirmą iš rankų, čiumpa jį ir į kojas. Dabar jau mano. Na, paguosdavom mažąją, kad dabar jau brolis žaidžia, nieko nepadarysi. Ji gan greitai išmoko. Dabar kai siūlo ką nors, ji turimą žaislą rankoje laikydama už nugaros paslepia, o kitą ranką tiesia
. Maždaug nuo tada, kai dukrai sukako 1.5 metų jie paliekami žaisti vieni du. Sūnus pradžioje primokindavo sesę daryti ką nors, kas draudžiama. Pavyzdžiui berti cukrų ant stalo ar piešti ant baldų. Nei aš, nei vyras nesistengdavom aiškintis, ar čia vyresnysis yra prisidėjęs. Mažoji būdavo statoma į kampą. O ji ten taip graudžiai sriūbaudavo, kad vyresniajam po to sąžinė užgrauždavo. Jis pats ateidavo prašyti, kad sesę iš kampo paimti, net pasisiūlydavo baldus nuvalyti ar cukrų sušluoti. Gan greitai įprato ne tik sesės negundyti, bet priešingai, pats drausminti, jei ką nors negerai daro. Užsiėmė prevencija. Neseniai mažoji pusę tulpių nuskabė sūnui nepastebėjus. Tai sūnus į kambarį atėjo su pranešimu "mama, ji tikrai visai visai netyčia tas gėles nuskynė, ir jų ten dar daug liko".
Jei dukra užsimano ko nors, ko didysis nenori jai duoti, tai speigia visu balsu. Bet spiegia ne mums su vyru, nes mes tai niekada nesam ko nors iš brolio daiktų paėmę ir jai davę. Spiegia broliui, nes tas neretai neatlaiko ir nusileidžia. Atiduoda jai ko ji nori arba pasiūlo kokią kitą viliojančią alternatyvą. Tai kol kas pagrindinė problema mūsų namuose yra didžiulis triukšmas.
Viena iš linksmų istorijų, kaip mažoji brolį nuskriausti negali. Ji įpratusi, kad reikia paimti keturis saldainius ar sausainius, tada visiems užtenka. Pas mus buvo svečiuose vyro pusbrolis. Jis atnešė saldainių. Tai dukrai kaip įpratusi virtuvėje nuo stalo paėmė keturis, atnešusi į lauką atidavė po vieną svečiui, tėčiui ir man, o pribėgus prie brolio paduoti saldainį, pamatė kad liko tik vienas. Stovi, žiūri į saldainį ir ašaros tik tvenkiasi akyse, lūpa virpčioja. Nežino ką daryti - ir broliui duoti reikia, ir pačiai labai norisi, o saldainis tik vienas. Taip ir užbliovė iš visos širdies. Gerai kad brolis jau gudresnis, greitai nuramino, kad šitą jie per pusę padalins, o jis nubėgs į virtuvę dar atnešti.
aifa,nu net susigraudinau skaitydama tavo posta.Jusu vaikai tikri fainuoliai.Ish tiesu,esate ivede gera tvarka namuose.tikiuosi,kad ir mums sheimoje pavyks ishlikti tokiais teisingais vaiku atzhvilgiu.
Sunui dabar 4 metukai, o dukrytei tik greit bus puse metu, tai kol kas sutaria labai gerai, broliukas labai myli sesute, buciuoja visa laika, bando nesiot (nors ir draudziam), bet neaisku, kas bus, kai paaugs mazoji ir prades imti brolio zaisliukus, tada viskas gali ir pasikeisti.
as tikriausiai negaleciau taip nesikisti kaip aifa 
man taip gaila tavo mazosios kada ja, nekalta statete i kampa bet pasirodo tai isejo i gera 
man taip gaila tavo mazosios kada ja, nekalta statete i kampa bet pasirodo tai isejo i gera
