Santykiai ir ribos išsiskyrus?

Skaitau ir nieko nesuprantu''isiskyriau bet be jo negaliu'' tai kam skirtis kad jis tau reikalingas?as tai isiskyriau ir galiu normalei bendrauti net visi trys su vaiku nueiname i kina ar kavine galiu puikiausei su juo bendrauti,po to isiskirti ir net sirdis nesuvirpa,mus sieja tik vienas dalykas vaikas,o jausmu jokiu,todel labai smagu bendrauti be pykcio,priekaistu,grasinimu,gazdinimu irt.t......as labai laiminga kad vaiko tevu pasirinkau butent ji supratinga ir nekerstinga zmogu

tai jai toks geras,supratingas kodel nekartu?

tai nezinau,kaip seima mes buvome niekam tike,be jausmu kartu gyventi yra didele nesamone,o gal as nemoku buti gera zmona o va kai gyvename atskirai viskas kitaip tikriausei mums lemta buti tik gerais draugais bet ne sutuoktineis,tiesa jis kaip tevelis irgi geras,na tikiuosi kad atsiras moteris kuri bus jam gera zmona kokia nesugebejau buti as

Bet vis tik skaudu, jeigu del kito zmogaus stengiesi, darai savo gyvenime daug kompromisu, o paskui atgal negauni nieko. Aisku, cia ne kito (partnerio) problema, bet vis tiek skaudu.
Juk gal butu gyvenimas visai kitaip pasisukes, bet taip sakoma nepavyko ir dabar yra kaip yra..

Šiaip priklauso nuo to, kaip buvo išsiskirta.
Vieni gal nenorės gyvenime daugiau matyti, kiti matysis ir laisvalaikiu dažnai.
Mes su ex išsiskyrėm nesidraskydami (bent jau aš), jis pasiima vaiką, tai persimetam keliais žodžiais mandagiai arba telefonu apie vaiką, o daugiau man neįdomu, kas jo gyvenime vyksta.

tikrai keista, kai gyvenime zmones ar cia forume, (dolrin ir kitos klausineja): jei jau taip sutariat po skyrybu, tai ko negalejot gyvent kartu? pats kvailiausias klausimas. negi ne elementaru, jog po skyrybu, kai nustoji trintis, asmenintis ir tt - santykiAI daznai pagereja, cia anot psichologijos ir siaip, zemiskos santykiu realybes. juk palikus tevu namus, santykiai su tevais zymiai pagereja, bet tai nereiskia, kad problemos negriztu bunant kartu vel.

tik dziaugtis belieka, kai iloniukas ar kitos sugeba pabendraut, nueit kur del vaiko. ir siaip zmogiskai. ziurekit, kai kurios holivudo zvaigzdes net atostogauti su vaikais issiruosia, gimtadienius svencia kartu, kaledas... kiekvienas turim savo ribas. su vyresniojo vaiko ex musu lygiai tokie pat santykiai. tikrai dziaugiuos, nors buta oi visko, kita mano vietoj net neziuretu i jo puse. bet matau, taip gerai ir vaikui, o ir as taip geriau jauciuos nusimetus visus kartelius (kaip ir jis - mano atzvilgiu.) ir susitinkam lauke, ir nueinam i miesta papietaut kokiom progom, ne daznai aisku, ir vaiko gimt kartu pasvenciam, ir siaip ne vien apie vaika, bet gyvenimiskom temom pasikalbam. buna, ir susipliekiam vel-tuomet nematyt vel noris ir tt. bet jau ner jokios emocines grandies, kuri velkas, kad ir susipliekus matyt, tikrai glaim bendraut, jei taip bendraujasi... bet jei kas paklaustu - ar noretum gyvent kjartu? 200 proc NE. neziurint to, daugleis is sono pamate mus juokiantis, kalbantis ar net spilkuojantis lengvai, stebisi - ir jus issiskyre, o bendraujat kaip "draugeliai..."

Na mano nuomone, draugais išlikti galima. Mes išsisikyrę 2 metai, skyrėmės nes aš paprašiau, tiesiog nebegalėjau o ir nebenorėjau su tuo žmogumi ilgiau gyventi po vienu stogu. Auginam dukrytę jai 2,5 rašau auginam, nes bendraujam toliau einam į miestą visi pasivaikščioti, keliaujam į cirką, lankom Yamaha muzikos mokyklėlę.....Patikėkit tai buvo sunku, juk 15 metų pragyventų kartu daug visko buvo patirtą....bet juk mūsų mažylė turi matyti kad turi tėtį ir mamą, kad jie moka gražiai bendrauti (kas beje dabar mums pavyksta puikiai - kai nebegyvenam kartu tai ir bendravimas pasiketė), kad jie moka leisti kartu, o ne bartis, pyktis ir įtarinėti
Viskas priklauso nuo mūsų, tik nuo mūsų....
Beje mums po skirybų labai padėjo psichologė, pas kurią mes taip pat vaikščiojom kartu, tam, kad sugebėtumėm bendrauti toliau, tai iš ties labai padeda

Tarp manes ir dukters tevo isliko bendravimas del vaiko, del vaiko sveikatos, darzelio ir t.t. Ir tai neperdazniausiai tenka bendrauti.
Jokiu pykciu,nuoskaudu nelike, ir man visiskai nekelia jokiu jausmu tas bendravimas. Reikia - vadinasi reikia.
O kad draugais likti.... butume buve bent draugai,tikrai nebutu teke issiskirti

Na mūsų santykiai irgi galima pasakyti puikūs po skyrybų. Kam reikėjo skirtis ? Nežinau. Sėdėjom pas advokatą laikydamiesi už rankų, tai galvojo kad fiktyvios skyrybos. Buvo daug klausimų, kodėl kodėl. Atsitiktinai perskaičiau apie vieno žymaus aktoriaus skyrybas, tylias, be muštynių, rietenų ir pan. ir psichologo komentarus, neva taip skiriasi poros, kurios turi neišsprendžiamų problemų ir kažkaip atėjo tų problemų suvokimas. Aišku gaila, kad nesikreipėm pagalbos, neieškojom ir taip nutolom.
Bet negaliu pasakyti, kad tokie puikūs santykiai padeda atsitiesti, man tai kažkaip per sunku buvo, aš specialiai atsiribojau. Jeigu buvęs vyras ateina kada nori, ateina nesibeldęs net, tai kaip galima pradėti naują gyvenimą

praeis ir sis etapas. nieks nesitesia amzinai.

Mes issiskyre ilgai buvome draugais, arba gal ji manimi manipuliavo, nezinau. Pries metus ji pasake, kad nebenori buti draugais. Man buvo skaudu. Dabar vienas apie kita suzinome nebent is Facebook'o. Bet ir tai tikriausiai ne ilgam.
Vis dar susipykstame kartais. Del vaiko. Tvarkarascio ar dar ko nors. Tada buna skaudu. O siaip manau, kad savo gyvenima gyvename. Nors gal as kartais noreciau daugiau, kitaip, bet suprantu, kad ne apie mane pasaulis sukasi.