Prieškalėdinė ir pošventinė depresija

jau kelinti metai negaliu pakęsti gruodžio mėnesio. tik pasirodo languose eglės ir žvaigždės - ir aš susiraukiu kaip devynios naginės. Visa tai dėl daugelio priežasčių - dėl to, kad baisiai erzina tas privalomas šventimas, kai reikia galvoti, kaip čia 'krūčiau' šventes sutikus, pirkti dovanas, atkentėti vaikų karnavalus - iš pradžių daržely, dabar - mokykloj. o nuotaikos taip nėra...
vaikystėj būdavo nuostabios šventės - iki tėvo mirties. paskui viskas kažkaip užgeso ir aptemo. o dabar visos šeimos šventės pavirsta ežio kančiom, nes žinau, kokios jos turėtų būti, bet tokias surengti reikia ypatingo nusiteikimo, o iš savęs jo išspausti niekaip nepavyksta. visą laiką visos šventės ant mano pečių: su pirmu vyru niekuomet kartu nešvęsdavom, nes jam jokios šventės nerūpėjo, o antras vyras depresuoja nuo lapkričio pabaigos, vien išgirdęs žodį 'Kalėdos". jis toks darboholikas, kad nekenčia visų faktorių, kurie jam trukdo sėdėti darbe iki vėlumos. nekenčia ir visų pasikeitimų, kurie galėtų išmušti jį jš kasdieninės rutinos. tai aš dar labiau ta depresija užsikrečiu, ir sėdim vakarais niūrūs kaip rudens debesys. o dukra klausinėja -'kaip tau atrodo, ką atneš kalėdų senelis? kur šimet švęsim Naujus Metus?" o aš žinau, kad ir vėl reiks su vyru pyktis, kad jis negali per Naujus metus miegot nueiti 12 val., kad ir vėl jis grįš devintą valandą po darbo kūčių vakarą, o per kalėdas ir Naujus Metus irgi dirbs - ir pro sukąstus dantis kažką atsakinėju, kad 'pažiūrėsim, kur švęsim...' Ir nesinori žmogaus dusinti - kaip tu jį priversi švęsti, jei jam visiškai to nesinori, bet ir pačiai ant širdies sunku. Mama mano ne Vilniuj, su vyro giminėm visiškai nebendraujam dėl sudėtingų šeimyninių situacijų, draugai visi švenčia su šeimom...nežinau, kai paskaitau ir šitą forumą, kap visi laukia Kalėdų - irgi susinervinu. Ir dukros atsimins šitą metą kaip patį niūriausią. o galėtų ir turėtų būti kitaip, bet...neišeina. Ar čia aš viena tokia švenčių gadintoja, o gal kitoms irgi taip būna?
geriausia, jeigu galėčiau gruodžio 15-tą užmigti žiemos miegu ir atsikelti kokią sausio 8-tą. tada vėl grįžtume į įprastą rutiną ir aš niekam nervų nebegadinčiau.
nu čia ir prirašiau...

Liūdna... Man irgi kažkada taip buvo - užmigti gruodžio vidury ir atsikelti sausį... Po švenčių... Kad nematyti parduotuvėse tų laimingų veidų, kurie ieško dovanų artimiesiems, galvoja, ką čia padaryti šventiniam stalui. Išgrūsdavau vaikus į kaimą, kad pasilinksmintų, o pati - į didžiausią depresūchą
O sausio antrą dieną toks palengvėjimas apimdavo Darbe tik pasiklausai pokalbių kas ir kaip atšventė. Praėjo šventės Galima vėl metus ramiai gyventi
Dabar situacija pasikeitė. Nauja šeima, naujas gyvenimas... Nors vyras per šventes ir dirba pastoviai, tačiau suranda kelias valandas vakare atlėkti ir prisėsti prie šventinio stalo. Depresijos nėra, tačiau gal ne dėl pasikeitusio gyvenimo, o dėl to, kad pakeičiau požiūrį į šventes... Nelaukiu nei kažkokių žmonių, nei kažkokių staigmenų... Kai laukdavau, tekdavo nusivilti. Dabar pati išmokau daryti staigmenas artimiesiems, ir man užtenka to, kad jie džiaugiasi. Kaip niekada anksčiau, pirkdama dovanas vaikams, stengiausi atspėti ko jie tikrai nori. Vakarienę padarysiu skanią skanią... Ir ko gi daugiau reikia... Jenifer, juk šventės - tik kelios dienos. Mums, suaugusiems, ne visiems džiugu, tačiau vaikai tai prisimins visada. Kaip ir tu prisimeni savo tėtį. Su meile ir šiluma. Gal tau dabar liūdna, kad esi ne ta maža mergaitė, kuriai tėtis padovanodavo didelę šventę? Gal bijai ir nervuojiesi, kad tokios šventės negali sukurti savo vaikams? Juk vaikams visai nedaug reikia. Nes jie tiki tuo stebuklu, kuriuo kažkada tikėjai ir tu... Tai kad stiprybės... Šventės greitai baigsis

faktas, kad del to liudna. nu niekaip as nesuaugu tiek, kad galeciau pati deti sau dovanas po eglute ir tuo dziaugtis...nieko ner liudnesnio, mano manymu. taigi tureciau irgi pakeisti poziuri i sventes - nu nors pasiusk nesigauna. teisingai tu rasai, as irgi bevelyciau taip galvoti, kad svarbiau tai, ka as pati padarysiu artimiesiems, o ne laukti, kol man kas nors svente padarys. bet kad niekaip man protas su emocijom kartu nevaiksto - ir pastarosios visada ima virsu. juo labiau, kad vienas artimasis irgi vaiksto kaip audros debesis. siandien sakau - tai vistiek egle reiks parnesti. tai, sako, ne parnesime esme, bet mane pats egles kambary buvimo faktas biesina. nu jeigu vaiku nebutu, uzmirstume mes tas kaledas ir Naujus metus, o dabar niekaip neiseina.
o is tiesu svenciu tai man baisiai truksta. bet kad ir amzius toks - nebesurinksi chebros bendrabuty, visi su seimom kazkur vazineja, po sodybas ar barus, o viena moteriske su (dabar jau 2) vaikais nera pati labiausiai pageidaujama kompanija. tai ir gaunasi nemylimos visos 'seimos sventes'. tik tuo ir guodziuosi, kad jos greit praeina.

Ne tu viena,Jenifer, depresuoji.Manau, kad tikrai daug bendraminčių ant Lietuvos. Ir aš viena tarp jų. Negaliu pasakyt, kad depresuoju, tiesiog nepatinka man Kalėdos. Bandžiau aiškintis kodėl, juk tokia linksma šventė. Priėjau išvados, kad kalta vaikystė. Tėvai anksti išsiskyrė, mama daug dirbdavo, nemokėjo džiaugtis gyvenimu po skyrybų, negalėjo ilgai atsitiest. Todėl ir tų švenčių nelaukdavo ir jokios kalėdinės nuotaikos nesijausdavo namie. Nesu niekada gavusi dovanų po egle nuo Senio Šalčio. O vaikui tai yra skaudu, kai matai ir girdi, kai tavo darugės giriasi ir didžiuojasi dovanomis.
Dabar kai turiu Šarūną, stengsiuos jam sukurt per šventes tikrą kalėdinę nuotaiką ir padėt dovanėlių po egle. Nežinau ar pavyks, bet stengsiuos. Nors nu nepatinka man tos Kalėdos...
Jenifer, pasistenk nors ir viena, be vyro darboholiko, kad tavo mergaitės prisimintų šiltas geras Kalėdas, nes tai daug gyvenime reiškia...

klausyk, pvz.per naujus aš irgi viena su vienu vaiku numei būsiu - atvaryk su visais vaikais . Tai siūlau ne iš gailesčio Tau. žinau, kad pačiai liūdna bus - vyrs darbe, o aš prie tv , a?

matai - o pas mane rezultatas tas pats, tik del priesingu priezasciu. man Kaledos dabar didziaja dalim nepatinka kaip tik del to, kad vaikystej buvo pasakiskos sventes. pries savaite eglute rasdavau balkone ir kiekviena karta ilgai stebedavaus, kaip ten ji pateko. dovanas gaudavau visa savaite - nuo kaledu iki nauju metu - ne kazkokias labai dideles, bet pats faktas budavo svarbus. su rasteliais, kur visokiausi palinkejimai budavo - ir visa laika tevo klausinedavau - kaip cia yra, kad senis saltis tavo rastu moka rasyti? daug visko budavo...ir baigesi. tai mes su mama kaip zvakes blykt - ir uzgesom. tai ir dabar, matyt, pasamonej yra stereotipas, kad sventes turi daryti vyras artimiesiems. nu is kur as galejau zinoti, kad cia mano tevas toks unikalus vyras buvo, kuriam sventes buvo svarbios, o visi kiti (kurie man pasitaike) i jas nei skersi neziuri...
taigi pas mane irgi kalta vaikyste. tik del to, kad sventes budavo per grazios - ir as zinau, kiek visko reikia, kad jos tokios butu. visu pirma - bendro norejimo ta svente pajusti. o to pas mus ir nera.

nu aciu - labai gerai pagalvosiu. ziurek, neprisikalbek, per Naujus Metus i mane paprastai toks biesas iseda, kad dar imsiu ir atvaziuosiu. bet kokiu atveju is anksto aciu

nu tikrai iš dūšios kviečiu ir nebijau prisišnekėt . Sūnūs išvarys į kaimą atostogaut, o mes susėsma žvakių šviesoj ir gersim šampaną . prie šios temos dar grįšim

nu va...apsizliumbiau prie kompo - ar velnias cia siandien apsedo? kai pradedu galvot, 'podvodit itogi' - tai nebegaliu zliumbti sustot. cia gal dar irgi ta Nauju metu reputacija: kad per naujus metus reikia saskaitas suvesti, paziureti, ka jie atnese, pazadus ten kazkokius duoti kitiems metams..mums tai sunkus sitie metai visapusiskai buvo. tiek, kad liuta igijau maziuka, o siaip tai kai pradedu balansa suvedinet - kompo stalas asaru pakalne pavirsta. nu ir kaip tas sventes megsi, jo majo?
turbut per daug vilciu buvo i tuos metus sudeta, o joms neissipildzius ir rauda Jenifer prie suskilusios geldos..

va, dabar dukte atejo ir sako - mama, o kada mes turesim eglute? nu nezinau, kada turesim...o kaledos ant nosies, o treciadieni mokykloj karnavalas, reikia kostiumo ieskot

As tai, po teisybei, ir nezinau, kas mano vaikystej labiau tas sventes organizuodavo, dabar itariu, kad gal mociute...

O siaip tai diedai retai kada sventes organizuoja, jus ka, juokaujat? Vienas tik toks yra - Kaledu senis, ir tai viskas, visa kita - bobu darbas Na ka as padarysiu, kad diedui neidomu? Neidomu eglutes puost, neidomu dovanas pirkt, jis apskritai parduotuviu bijo, tai ka? Na, as parduotuviu nebijau, o eglutes puost man smagu, nes papuostos eglutes yra grazu Tai ir perku viska, ir eglutes puosiu...

Bet Kaledos vis tiek mane siek tiek nervina.
Nervina va kas, demonstruoju naturoj :
http://www.bidstrup....ntent/0604.html
man dargeriau pasiseke - est daryt nereikia, bet namus issikuopt tai priklauso! Dovanas supirkt, supakuot, suslept, istraukt, eglute, dekoravimas, psio takoje...

Ir dar bankrotas. Blyn, galvok, kaip, ka...


O durniausia yra draskymasis, kaip itikt visiems artimiesiems. Visi nori, kad Kucios ir Kaledos butu pas juos As noreciau bent karta gyvenima Kucias sutikt namie, bet per 9 santuokos metus nei karto neteko TADA, jei ne namie, noriu, Kucias sutikt su SAVO seneliais. I psio, ir ne su niekuo ne kitkuo, uztai kad visada sutikdavau su jais, ir amen. Blyn, kitaip man is viso ne sventes! O vyro tevai nori, kad ir pas juos kartais atvaziuotume. Na as pripazistu, kad ju noras teisetas... Vieninteliai anukai, jie Zemaitijoj, mes Kaune, ir net per Kucias nesiteikiam, o pas mano senelius ir taip kas savaitgali vaziuojam... O as negaliu pas juos ir viskas. Nesvarbu, kad jie nuostabus zmones. Niekas nesvarbu. Pas juos viskas ne taip. Eglute ne tokia grazi, kaip pas mociute (pati pirkau O mociute puosia kasmet kitaip...). Ir dar tas durnas paprotys dovanas atiduot kuciu vakara, durnyste kokia, ko tada vaikai turetu laukt per nakti, grybu?! Be to, mano seneliui 84 metai, tai kiek dar Kuciu as su juo turesiu?!

Nu tai vat as kasmet upirajus da izvaracvajus, kaip tam anekdote... Tai sniego daug. Tai vaikas per mazas. Tai mama numire, seneliu vienintele dukra, tai kaip as senelius vienus per Kucias paliksiu (cia kokius 5 metus galiojo). Tai paskui as nescia ir man gresiantis, negaliu pajudet. Tai paskui vel vaikas mazas... Vienzo. Bet sazine tai mano rami ner, nes vyro mama irgi labai ligonis, ir irgi neaisku kiek jai tu svenciu liko

Tai va dabar bus taip: kucias busim pas mus (penktadieni), sestadieni vaziuosim pas juos, sekmadieni grisim. Ir taip visos sventes bus vienas didelis lakstymas. O sazine vis tiek nerami, kam su seneliais nepraleidau Kaledu, o su uosviais Kuciu... Nors persiplesk Gana i diedo susiraukusia fizionomija paziuret - jis irgi pas savo tevus nori. Bet man mano seneliai svarbiau, jie man gimines, o diedas taigi ne!

Tai kada tom sventem dziaugtis? Nu man reiktu bent kokiu 2 valandu sventos ramybes, kai nereikia but mandagiam ir kam nors daryti atrakciju ir lysti su*inen... Debilumas, durnyste ir nesamone

Uztai Naujus sutiksiu namie ir ne kojos is namu nekelsiu. Amen!

tai nusišluostyk ašaras ir eik eglutės pirkti . Spirk sau įsubinę, kaip kad pati sakai, išjudink save ir pati net nepastebėsi, kaip šypsena atsiras veide. O kuo mažė bus per karnavalą?

Taaaip, su tais "Kalėdas švesim pas mano tėvus, ne - pas mano" puikiai suprantu Man taip pat norisi pas savo mamą važiuoti, tik kad į 2 kambarių butą netilps 3 šeimos (mano, sesrs ir mamos), ir bus jovalas ir trintis, o ne šventė