Visais laikais buvo prieš vedybinės sutartys. Tai ne nūdienos naujiena. Kaip tik TSRS laikais, turtas buvo yda, tarybinis žmogus neturėjo kaupti turto, vadinasi niekam ir nebuvo reikalinga jo paveldėti, nes nebuvo ko. Žinoma trisdešimtais metais, valstybė ėmėsi kai kurių priemonių, kad būtų išlaikytas civilizuotas šalies įvaizdis, alimentai tik numatyti valstybės procentai, tik su laiku turtą galima buvo paveldėti, jei jo nenacionalizuodavo ir t.t. Net nerašysiu apie NEPą. Tai yra istorija. Tie istorijos atgarsiai ir ilgalaikis prieglobstis TSRS glėbyje, suformavo klaidingą nuomonę, jog prieš vedybinė sutartis sudaroma, kad nepasitikima, ar dar kažkokie ten... Tai kultūros, kuri skaičiuoja keliolika tūkstančių metų, dalis.
Visu pirma, tie kas skaičiuoja pinigus, lengvai su jais neatsisveikins, o ir kodėl privalėtų. Antra, pinigai yra uždirbami, vėlgi, juos reikia mokėti sąžiningai dalintis. Ką daro prieš vedybinė sutartis. Prieš vedybinė sutartis apgina, labiausiai pažeidžiamą šeimoje žmogų. Tai dažniausiai būna vaikai ir moteris, jų motina.
Valstybė savo įstatymais aprūpina vaikus minimaliai (tai maždaug atitinka turto padalinimą, jei miršta asmuo, nepalikęs testamento), o prieš vedybinėje sutartyje galima numatyti punktus, kad išsiskyrę tėvai įsipareigoja po lygiai, ar dar kaip nors, dalintis vaikų išlaikymą, mokslus ir su tuo susijusias išlaidas ir t.t. Sutartyje, galima numatyti kompensacijas, jei vienas iš sutuoktinių nevykdys savo įsipareigojimus.
Aš esu iš tų mamyčių, kurios turi turtą, ir savo turtu rūpinasi, man ne tas pats, kam jis atiteks. Ir mane visai nešildo, kad mano uždirbto turto dalis gali atitekti marčiai. Mano turtas, kaip ir vyro yra atskirti nuo sūnaus ir jis jį paveldės tik mums mirus. Sūnus ir jo šeima juo galės naudotis, bet jis nevirs jo asmeniniu. Kol viskas gerai, yra puiku, o kas bus skyrybų atveju. Jus pradėsite aiškinti, kad bus ainiai ir t.t., bet esmė ne tame. Va tada ir įsijungia prieš vestuvinė sutartis, kur aiškiai yra nurodyti įsipareigojimai. Tarkim būtų labai sąžininga, jei mano sūnus palikęs šeima dėl kitos, kaip kompensaciją privalo būstą palikti žmonai, na, o jei žmona jį palieka, tada negali pretenduoti į jokio turto dalį. Vaikai savaime suprantama bus išlaikomi ir jiems suteiktos visos galimybės vystytis, bet su sąlygą, mama pinigais nesinaudoja. Vėlgi, jei žmona palikta, vadinasi jai yra paskirtas išlaikymas, na jei atvirkščiai jokių išmoku ir t.t. Ir nesvarbu, kad vyras, ar moteris neturi lėšų, jie turi vykdyti savo įsipareigojimus, o tai dabar tėvelis atkiša savo minimalius alimentus ir tuo apsiriboja, tai nesąžininga.
Žinoma tokios sutarties dar niekas nesudarė, bet manau bus sudaryta, kad mano marti jaustųsi rami dėl savo ateities. Žmonės žino savo įsipareigojimus, teises, skyrybos vyksta civilizuotai.
Papildyta:
QUOTE(Dios @ 2007 04 26, 13:55)
neseniai skaičiau, kad bažnyčia labai pasisako prieš tokias sutartis. atseit, jei žmonėms tokios reikia, jie mąsto apie skyrybas, o juk tuokiantis prisiekiama "kol mirtis išskirs".
tai iš vienos pusės...
o iš kitos... kai toks didelis procentas porų išsiskiria, tiek daug aferų pridaroma, tiek daug fiktyvių santuokų, ta ta sutartis -- kaip apsidraudimas. juk kai apsidraudi gyvybę, nereiškia kad ruošies greit numirti. taip ir su priešvedybinėm sutartim...
ir dar... būna žmonės, kurie išsiskiria po kelių dešimtmečių santuokos -- juk turto vertės dažnai jau ir pasikeitusios būna.
tad sunku nuspręst, kur teisinga.
Bažnyčia pasisako už tokias sutartis. Tikrai niekur neesu girdėjusi apie tai. Mažą to, Italijoje teko matyti, kaip šeimos kunigas, dalyvavo sutarties sudarymo procese, kur buvo vienas iš punktų, auklėti vaikus krikščioniškai, merginos tėvai buvo uolūs katalikai.
