Ar gera augti didelėje šeimoje?

Užaugau viena, tikrai nuoširdžiai pavydėdavau draugėms, kurios turėjo ką veikti vakarais ar lijant lietui. O joms besipykstant su savo seserimis ar broliais, visada pavydėdavau to draugiško niukso ar tų intrigų, kurias kurdavome jų mamoms dėl verkiančio brolio ar parkritusios į balą sesės.    Manau, kad augant didelėjė šeimoje bendravimo ir išėjimo iš bet kokios situacijos meno, papildomai mokytis nereikia  Pati esu šiek tiek užsidariusi, nevisada savim pasitikiu, ir , manau, tai to pasekmė kad augau šeimoje viena, ko niekada nepasakyčiau apie savo vyresniuosius vaikus. Jie bet kur nueis, bet kokį reikalą sutvarkys. Štai šita savybė mane žavi
O dėl dėvėtų rūbų maniškiams ir pasisekė, pirma mergaitė, antras berniukas, tad nelabai ką ten pritaikysi, o kai atsirado po 10 metų mažiukė, visi rūbai buvo išmėtyti arba išdalinti. Šiuo atveju, kad nešioja vyresnių sesių rūbus, mano aukseliai ir skųstis negali
Kaip minėjau augau viena, ir visada pati norėjau kad mano vaikas tikrai nebūtų vienas šeimoje. Su vyru esame vienturčiai ir savo svajones išpildėme su kaupu - turime tris ir labai jais didžiuojamės

aš pavydėjau augusiems didelėje šeimoje, o va, vyras augo, tai sakė, nėra, ko pavydėt, peštynės, sesių išaugti drabužiai, kiti seni daiktai... ir bausmės už kitų sesių padarytus darbelius  , o man atrodo, kad vaikams įdomiau žaist, turėt bendrų paslapčių, o ur suaugusiems smagu turėt tokį artimųjų ratą..kas kilę iš didelės šeimos, kokie ten niuansai, teigiamos, neigiamos pusės?