Sveikutes visos čia susirenkančios.
Seniai vis įlendu į šia temą, smagu paskaityt, smagu rast ir sau kažką naujo.
Pati su pozityviu mastymu susipažinau labai seniai, prieš kokius 9metelius, netyčiom į rankas buvo papuolusi plona knygelė, kuri labai padėjo tuo metu atsigauti. Paskui patiko berots Lazarevo "Karmos diagnostika", tik va kurį laiką negalėjau jos skaityt, tiesiog nesiskaitė, nors iš pradžių ryte ryjau.
Ir dabar dažnai , kai liūdesys užeina paskaitau Luise L.Hay "Mintys iš širdies". Gerai padeda niūrias mintis nuvaryt, nusišypsot ir atrast kas džiugina.
Padėjo tos knygelės atrast ramybę, kai jos labai reikėjo, padėjo atrast pagrindą, kai atrodė, kad jau krisiu ir niekad nebeatsikelsiu, padėjo atrast savąją laimę, kuomet atrodė, kad niūrūs debesys niekuomet neišsisklaidys...
Tik va vieno dalyko niekaip negaliu išmokt, niekaip negaliu ATLEISTI, tai kaip našta, kurios šiaip nejaučiu, kol to žmogaus nepamatau, tuomet tokių emocijų lavina užgriūna, po jų jaučiuos tokia išsekus, pavargus...gal dar reikia laiko...