Visai neseniai ji vėl paprašė pasekt pasaką Apie Pelytę? Ir vėl klausėsi užgniaužusi kvapą
Gal ir Jūsų vaikučiams patiks.
Pasaka apie Pelytę
Kartą gyveno linksma ir išdykus Pelyė. Kartą, kai tėvų namie nebuvo, Pelytė išbėgo į mišką pažaisti. Kai nusibodo žaisti ir išalko, susiruošė namo eiti. Eina eina, eina eina ir... neberanda savo namelių. Išsigando Pelytė, atsisėdo ant kelmelio ir verkia.
Pro šalį bėgo Zuikutis.
- Kodėl verki, Pelyte?
- Nerandu savo namučių. - atsako Pelytė verkdama. Zuikutis drąsus, jis ramina Pelytę:
- Neverk, aš tau padėsiu surast namus.
Pelytė apsidžiaugė ir abu patraukė ieškot Pelytės namučių. Ėjo ėjo, jie abu, o kaip nėr taip nėr Pelytės namučių. Pro šalį bėgo Ežiukas:
- Ežiuk, ežiuk, gal žinai kur Pelytė gyvena? - Klausia Zuikutis.
- Ne, nežinau, - papurtė galvą Ežiukas ir nupuškėjo toliau savo keliu. Pelytė vėl verkia, o Zuikutis ją vėl guodžia:
- Neverk, mes dar kieno nors paklausim kelio į tavo namučius.
Žiūri, aukštai medyje striksi voverytė:
- Voveryte, gal žinai kur Pelytės namučiai? - sušuko Zuikutis voverytei.
- Ne, nežinau, - atsakė voverytė. Pelytė vėl labai nuliūdo. O Zuikutis ir vėl ją guodžia:
- Na būk kantresnė, Pelyte, mes dar kieno nors pasiteirausim, juk kas nors žino, kur tu gyveni.
Taip jam sakant, pro šalį skrido paukščiukas. Tuoj Zuikutis jo ir klausia:
- Paukščiuk, paukščiuk, gal žinai kur Pelytės namučiai?
- Žinau, - atsakė Paukščiukas ir galiu parvest Pelytę namo. Bėk pelyte paskui mane.
- Valio, - net pašoko iš džiaugsmo Pelytė. Ji padėkojo Zuikučiui užpagalbą, atsisveikino su juo ir nubėgo paukščiuko rodomu keliu.
Paukščiukas parvedė pelytę namo, o atsisveikindamas pasakė:
- Daugiau neik viena į mišką, Pelytę. Kitą kartą gali neberast namučių.
- Nebeisiu - atsakė Pelytė. Ji padėkojo Paukščiukui už pagalbą ir nubėgo pas jau grįžusius tėvus.
