
Lazarevio zodzius suvokiau tik tada, kai isgyvenau praradima..
Vakar panasiai skaiciau:
"Dievas nera kankintojas, nes kancia nera tikslas, o tik[B] priemone zmogui ugdyti. Kita ir svarbesnioji atgailos puse yra suvokimas- mastymo pakeitimas ir zmogaus perkurimas...
Ne tiek svarbu, ka zmogus padare, bet labai svarbu, ko zmogus ismoko...
Kuryba visada prasideda nuo griovimo. Per atgaila zmogus kuria save, tiksliau sakant, atgailaujantis zmogus naikina save ir leidzia Dievui sukurti save nauja...
Jeigu praeiti pasalintume, tai vel liktume kaip vaikai, kuriems norisi viska isbandyti. Visa, kas nutiko praeityje, atvede mus prie sios akimirkos. Praeitis ir joje esanti patirtis suteikia isminties..."[/B]
O lenkiu as prie to, kad TIESA- savo kailiu patyriau- kai iskeli kazka auksciau uz Dieviska valia- prarandi. Taip yra su musu ex-mylimaisiais, turtais, darbais ... Kai isijauciame i tai, pamirsdami Esme- netenkame. Butent del tos skaudzios patirties ir atgailos, gimiau naujai ir siandiena neprisirisu amzinybes panciais..
Mes nepakeisim, Vijurka, savo tevu. Ir man saknys duotos. Sparnus skleidziausi pati pries mamos valia. Labai troskau laisves. Siandiena turiu puikius santykius, nes suvokiau, kad savo mama privalau priimti tokia, kokia ji yra. Ji yra toks Dievo kurinys ir ne kitoks. Man tik blogai, kad susinervinu, isiveliu i gincus, pakeliu balsa... O paskui atgailauju atgailauju, kad nenugalejau saves. Bet is tevu isauga musu saknys. Mes, vadinasi, tokie patys, tik saves nematom. Vadinasi, Vijurka, reikia Tau pasinervuoti, nusiminti, kad dar kazko ismoktum

