QUOTE(sandritta @ 2007 05 09, 14:12)
va va.... tokio ir noreciau - nereikalaujancio, nespaudziancio, tyliai siekiancio. Tada atkreipiu demesi i toki vyra. Bet dabar atrodo, kad vyrams, kuriems apie 30 metu ir jie nevede, tik sexas reikalingas. Taip atrodo man, ir nebutinai taip yra is tikruju, taciau labai noreciau sutikti toki, kuris irodytu, kad mano nuomone klaidinga. Atsibodo girdeti, kaip jie nori ir kaip negauna, kokia as salta. Tokie "reikalavimai" mane dar labiau atstumia.
Meilė ir reikalavimai? Man tai apskritai atrodo nesuderinama.

"Nereikalaujantis, nespaudžiantis, tyliai siekiantis" - tik toks ir tegali būti mylintis vyras. Na o jei kažkam mielesni trepsintys į grindis kumštukus suspaudę mažvaikiai, tai ką čia ir bepridursi... Tokiais jie gal visi moka būti, bet laimingais tampa tik atsiradus dėl ko reiktų nemažai pasistengti.
Papildyta:
QUOTE(sandritta @ 2007 05 09, 12:19)
Susipažinus su vyrais bijau

prisileisti juos arti savęs emociškai, bijau rimtų, įpareigojančių santykiu, bijau problemų, kritikos bendravime, bijau taip stipriai, kad net nustojau su jais mylėtis ar kalbėtis intymiom temom. Dabar vėl mėnesį bendrauju su mielu vaikinu, tačiau bijau....ir santykiai žinoma labai prasti ir pora mūsų nebepavadins niekas. Pusiau sąmoningai bandau jame ieškoti minusų ir juos atrandu, kad galečiau "įsitikinti", kad jis man netinka, kad galėčiau jį palikti arba jis pats pabėgtų nuo manęs.
Iš pradžių maniau, kad toks neprisirišimas yra geras dalykas - vyrų tiek daug, galima rinktis, dėmesį jie vistiek rodo kaip pasiutę, tačiau šiandien aš jau jaučiu diskomfortą. Manau, kad tai tampa problema
Perskaičius prisiminiau žodžius iš "Giesmių giesmės": "Nebudinkite ir nežadinkite meilės, kol ji pati neprabus"...
O šiaip kone vadovėlinis atvejis.

Vienintelis dalykas, ko Tau šiuo atžvilgiu reikėtų - tai pakankamai ilgos pertraukos ir susivokti pačiai, nes antraip problema tik gilės.
❀ Tiesa - visai ne tai, ką galima įtikinamai įrodyti, bet tai, kas viską daro paprasta ir suprantama (A.de Sent Egziuperi)