As apie ishskirtinuma.
Esu perskaites daug panasiu minciu, kaip kad "suaugame tada, kada nustojame mane, kad esame ishskirtiniai, kuo nors ypatingi" arba "bandydami ishsiskirti jie tik demonstruoja savo vaikishkuma". Mane tokie sakiniai privercia susimastyti, nes vis dar manau, kad esu ishskirtinis.
Tai ka sie protingi zmones tuo nori pasakyti?
Gal, kad suauge zmones yra priversti prisitaikyti prie socialiniu normu ir taip nebetenka individualumo ir tampa minios dalimi? Visi suvienodeja, o jei kazkas pabando ishsiskirti buna sutryptas minios?
Kitokio paaiskinimo nesugalvoju. Jauciuosi isskirtinis, ne toks kaip visi, kazkuo ypatingas. Ta pati sako ir mano psichoterapeutas, nes mano gyvenimas netradicinis ir neatitinka visuotinai priimtu normu. Galiu suvaidinti rimta, socialiai aktyvu zmogu, gera darbuotoja ar studenta, bet visa gyvenima paskirt tokiems dalykams butu labai neidomu.
O gal cia uzsitesusi paauglyste?
