Mūsų dukrytei pilvo diegliukai prasidėjo jau pirmąją savaitę

Kovojome ilgai iki pat 3 mėnesio. Na kadangi pati maitinau kovos būdai buvo šie:
1- Visą laiką aš gėriau pankolių arbatą, ir vaikui sugirdydavau kelis šaukštelius.
2- prieš kiekvieną maitinimą sugirdydavau 20 lašų Espumzano.
3- darėme mankšteles- ne tik kai jau pilvuką skaudėjo, tačiau ir šiaip: bent 1 valandą į dieną.
4- guldydavom mažylę ant pilvuko. Ir ne tada kai jau priepolis, tačiau per dieną po kelis kartus.
5- prasidėjus priepoliukui tėtė pasiguldydavo ją ant krūtinės, aš tuo tarpu lygintuvu lygindavau rankšluostukus ir jis užsidėdavo tą rankšluostį- sulankstytą taip, kad jai būtų ant pilvuko ir pasiguldydavo ją... ji po kelių minučių nurimdavo, aš tuo tarpu lygindavau kitą rankšluostį...
6- be pankolių arbatos ištisai gerdavau kmynų arbatą.
Na tiesą pasakius mums nuskilo. Visiškai nemiegotos tebuvo 3 naktelės, vėliau visko buvo, tačiau bent pusę nakties ji leisdavo mums išsimiegoti.

Espumzaną ištisai gėrė iki 4 mėnesiuko- vėliau palikome tik prieš vakarinį maitinimą, dar vėliau tik retkarčiais, ir nuo 5 mėnesiuko sugirdydavom tik kai įvedinėjome naują maistą...
O šiaip užjaučiu ir kitas mamytes- pamenu pirmą naktį- vaikelis verkia, aš verkiu ir tėtė verkia iš bejėgiškumo... tiesiog širdis plyšdavo girdint kaip mažoji kankinasi. Net dabar ašaros tvenkiasi atsiminus jos raudas...
O dar pagalvojau. Tai čia aš vien tiek mankštinau, tiek dirbau su ja... o kur dar tėtė? jis irgi mankšteles darė, masažavo, ant pilvuko laikė... o kur dar "skraidinimai" ant rankos? nešiojimai po pavalgymo- kad tik atsirūgtų užkerėtuosius 3 kartus... kad tik išeitų oras, kad tik nepūstų pilvelio... Gal todėl kad ištisai rankų nenuleisdami dirbome ji rimtai nemiegojo tik 3 paras? O gal mums paprasčiausiai pasisekė ir mažylė pasirodė lengvai prisitaikanti nežinau, bet tų trijų dienų pakako kad suprastumėm koks košmaras yra: kai tavo vaikui skauda o tu niekuo negali padėti- nors darai absoliučiai viską kas tik tavo jėgose...