Visus savo vaikus myliu vienodai
Myliu visus 3, taciau skirtingai
Kai laukiausi antro-buvo šiek tiek nerimo, kaip čia dabar bus su ta meile. Bet sakoma, kad meilės nereikia dalinti-su kiekvienu vaikeliu jos tiesiog padaugėja atitinkamai 
. Matyt tiesa, nes dabar už abu ir už kiekvieną savo vaikeliuką širdį atiduočiau.
. Matyt tiesa, nes dabar už abu ir už kiekvieną savo vaikeliuką širdį atiduočiau.
Man mano vaikuciai patys svarbiausi, nera kad viena labiau kito maziau myleciau, aisku maziukas daugiau demesio reikalauja, stengiausiu,kad ir vyresnelei demesio netruktu:)
Manau,jog čia kažkas panašaus kaip ir su broliais ar sesėmis, jei geri santyiai, juos myli visus, tačiau skirtingai aš kartais pagalvoju, kad mažiuką brolį myliu labiau, bet gal tiesiog todėl, jog auginau jį, buvau jam kaip antra mama, o su didžiuoju augau pati 
nepaisant to, abu tikrai myliu.
aš kartais pagalvoju, kad mažiuką brolį myliu labiau, bet gal tiesiog todėl, jog auginau jį, buvau jam kaip antra mama, o su didžiuoju augau pati nepaisant to, abu tikrai myliu.
Sveikos, tikiuosi neprasausiu rasydama i sia tema. Labai reikia kazkam issikalbeti, kad kazkas patartu, spirtu i uzpakali ar paguostu Nupasakosiu savo istorija: visa laika, turbut nuo kokiu 16 metu svajojau apie seima, apie kudiki, mazus vaikus dievinau, vis laukiau tinkamo vyro, kurio sulaukiau ir 28 metu susilaukiau dukrytes, lygiai pries metus. Pastojimas, nestumas, dukryte man buvo kazkoks stebuklas, kazkas nerealaus, dievinau ir dievinu ja. Su vyru nusprendem, kad norim dar vaikiuko, dukrytei draugo, kad butu kuo mazesnis amziaus skirtumas, nutarem ''atkenteti'' vienu metu, nusprendem tureti pametinukus. Pastojau is pirmo ciklo, is pradziu nestumas buvo lengvas, bet 20 savaite suzinojau, kad laukiuosiu dvynuku, i pabaiga nestumas pradejo darytis tragiskas, sunku vaiksciot, praustis, priagua 20 kg, naktys bemieges, nesciuju cholestaze ir t.t., svajojau kuo greiciau gimdyt, kasdien vis verkslenau - Dievas isklause, gime 34 sav - neisnesioti, dare cezari, as labai nukraujavau, isveze i renimacija, vaikus i intensyvios terapijos skyriu, pamaciau tik kita para vakare, pajungtus prie aparatu, stoviu, ziuriu ir galvoju ''nejaugi cia mano vaikai''.....neuzpludo jokie silti jausmai, nusitraukinejau piena,ejau maitint, keist pampersus kaip robotas, is reikalo,be proto ilgejausi dukrytes, verkiau kas vakara, maniau, kad kai grisiu namo,viskas stos i savo vietas, busiu laiminga su savo trim vaikuciais, su vyru. Bet taip nenutiko, cvakar vyras net paklause ar as juos myliu,ka jiems jauciu.Pasimeciau. Nes nezinau, ka jiem jauciu. Ir toliau kaip robotas, automatiskai maitinu juos (maitinu nutrauktu pienu), keiciu pampersus,jei verkia - neskauda sirdies, neskubu prie ju,ziuriu i juos ir nezinau,ka jauciu,nezinau ar myliu,ir nezinau,kodel taip.Pykstu ant saves, bet nezinau,kaip susitvarkyt su savim. Nekenciau nestumo, pykstu ant ju, nekenciu dabar savo figuros,pilvas suniokotas,o as visalaik perdetai rupindavausi figura,buvau patenkinta,dabar ne. Nenoriu but su jais, noriu but su dukryte,nors va ir dabar sedziu salia ju per prievarta, nes manau,kad taip reikia,gal gims kazkokie normalus motiniski jausmai....
Tikiu,kad galiu buti uzmetyta akmenim,pasmerkta ir t.t.,bet man reikejo issisneketi,galbut kas nors is jusu, kas skaitys,ras tinkama zodi kaip padeti....Is anksto aciu
Nupasakosiu savo istorija: visa laika, turbut nuo kokiu 16 metu svajojau apie seima, apie kudiki, mazus vaikus dievinau, vis laukiau tinkamo vyro, kurio sulaukiau ir 28 metu susilaukiau dukrytes, lygiai pries metus. Pastojimas, nestumas, dukryte man buvo kazkoks stebuklas, kazkas nerealaus, dievinau ir dievinu ja. Su vyru nusprendem, kad norim dar vaikiuko, dukrytei draugo, kad butu kuo mazesnis amziaus skirtumas, nutarem ''atkenteti'' vienu metu, nusprendem tureti pametinukus. Pastojau is pirmo ciklo, is pradziu nestumas buvo lengvas, bet 20 savaite suzinojau, kad laukiuosiu dvynuku, i pabaiga nestumas pradejo darytis tragiskas, sunku vaiksciot, praustis, priagua 20 kg, naktys bemieges, nesciuju cholestaze ir t.t., svajojau kuo greiciau gimdyt, kasdien vis verkslenau - Dievas isklause, gime 34 sav - neisnesioti, dare cezari, as labai nukraujavau, isveze i renimacija, vaikus i intensyvios terapijos skyriu, pamaciau tik kita para vakare, pajungtus prie aparatu, stoviu, ziuriu ir galvoju ''nejaugi cia mano vaikai''.....neuzpludo jokie silti jausmai, nusitraukinejau piena,ejau maitint, keist pampersus kaip robotas, is reikalo,be proto ilgejausi dukrytes, verkiau kas vakara, maniau, kad kai grisiu namo,viskas stos i savo vietas, busiu laiminga su savo trim vaikuciais, su vyru. Bet taip nenutiko, cvakar vyras net paklause ar as juos myliu,ka jiems jauciu.Pasimeciau. Nes nezinau, ka jiem jauciu. Ir toliau kaip robotas, automatiskai maitinu juos (maitinu nutrauktu pienu), keiciu pampersus,jei verkia - neskauda sirdies, neskubu prie ju,ziuriu i juos ir nezinau,ka jauciu,nezinau ar myliu,ir nezinau,kodel taip.Pykstu ant saves, bet nezinau,kaip susitvarkyt su savim. Nekenciau nestumo, pykstu ant ju, nekenciu dabar savo figuros,pilvas suniokotas,o as visalaik perdetai rupindavausi figura,buvau patenkinta,dabar ne. Nenoriu but su jais, noriu but su dukryte,nors va ir dabar sedziu salia ju per prievarta, nes manau,kad taip reikia,gal gims kazkokie normalus motiniski jausmai....Tikiu,kad galiu buti uzmetyta akmenim,pasmerkta ir t.t.,bet man reikejo issisneketi,galbut kas nors is jusu, kas skaitys,ras tinkama zodi kaip padeti....Is anksto aciu
QUOTE(letmebe1 @ 2013 07 24, 20:21)
Sveikos, tikiuosi neprasausiu rasydama i sia tema. Labai reikia kazkam issikalbeti, kad kazkas patartu, spirtu i uzpakali ar paguostu Nupasakosiu savo istorija: visa laika, turbut nuo kokiu 16 metu svajojau apie seima, apie kudiki, mazus vaikus dievinau, vis laukiau tinkamo vyro, kurio sulaukiau ir 28 metu susilaukiau dukrytes, lygiai pries metus. Pastojimas, nestumas, dukryte man buvo kazkoks stebuklas, kazkas nerealaus, dievinau ir dievinu ja. Su vyru nusprendem, kad norim dar vaikiuko, dukrytei draugo, kad butu kuo mazesnis amziaus skirtumas, nutarem ''atkenteti'' vienu metu, nusprendem tureti pametinukus. Pastojau is pirmo ciklo, is pradziu nestumas buvo lengvas, bet 20 savaite suzinojau, kad laukiuosiu dvynuku, i pabaiga nestumas pradejo darytis tragiskas, sunku vaiksciot, praustis, priagua 20 kg, naktys bemieges, nesciuju cholestaze ir t.t., svajojau kuo greiciau gimdyt, kasdien vis verkslenau - Dievas isklause, gime 34 sav - neisnesioti, dare cezari, as labai nukraujavau, isveze i renimacija, vaikus i intensyvios terapijos skyriu, pamaciau tik kita para vakare, pajungtus prie aparatu, stoviu, ziuriu ir galvoju ''nejaugi cia mano vaikai''.....neuzpludo jokie silti jausmai, nusitraukinejau piena,ejau maitint, keist pampersus kaip robotas, is reikalo,be proto ilgejausi dukrytes, verkiau kas vakara, maniau, kad kai grisiu namo,viskas stos i savo vietas, busiu laiminga su savo trim vaikuciais, su vyru. Bet taip nenutiko, cvakar vyras net paklause ar as juos myliu,ka jiems jauciu.Pasimeciau. Nes nezinau, ka jiem jauciu. Ir toliau kaip robotas, automatiskai maitinu juos (maitinu nutrauktu pienu), keiciu pampersus,jei verkia - neskauda sirdies, neskubu prie ju,ziuriu i juos ir nezinau,ka jauciu,nezinau ar myliu,ir nezinau,kodel taip.Pykstu ant saves, bet nezinau,kaip susitvarkyt su savim. Nekenciau nestumo, pykstu ant ju, nekenciu dabar savo figuros,pilvas suniokotas,o as visalaik perdetai rupindavausi figura,buvau patenkinta,dabar ne. Nenoriu but su jais, noriu but su dukryte,nors va ir dabar sedziu salia ju per prievarta, nes manau,kad taip reikia,gal gims kazkokie normalus motiniski jausmai....
Tikiu,kad galiu buti uzmetyta akmenim,pasmerkta ir t.t.,bet man reikejo issisneketi,galbut kas nors is jusu, kas skaitys,ras tinkama zodi kaip padeti....Is anksto aciu
Nupasakosiu savo istorija: visa laika, turbut nuo kokiu 16 metu svajojau apie seima, apie kudiki, mazus vaikus dievinau, vis laukiau tinkamo vyro, kurio sulaukiau ir 28 metu susilaukiau dukrytes, lygiai pries metus. Pastojimas, nestumas, dukryte man buvo kazkoks stebuklas, kazkas nerealaus, dievinau ir dievinu ja. Su vyru nusprendem, kad norim dar vaikiuko, dukrytei draugo, kad butu kuo mazesnis amziaus skirtumas, nutarem ''atkenteti'' vienu metu, nusprendem tureti pametinukus. Pastojau is pirmo ciklo, is pradziu nestumas buvo lengvas, bet 20 savaite suzinojau, kad laukiuosiu dvynuku, i pabaiga nestumas pradejo darytis tragiskas, sunku vaiksciot, praustis, priagua 20 kg, naktys bemieges, nesciuju cholestaze ir t.t., svajojau kuo greiciau gimdyt, kasdien vis verkslenau - Dievas isklause, gime 34 sav - neisnesioti, dare cezari, as labai nukraujavau, isveze i renimacija, vaikus i intensyvios terapijos skyriu, pamaciau tik kita para vakare, pajungtus prie aparatu, stoviu, ziuriu ir galvoju ''nejaugi cia mano vaikai''.....neuzpludo jokie silti jausmai, nusitraukinejau piena,ejau maitint, keist pampersus kaip robotas, is reikalo,be proto ilgejausi dukrytes, verkiau kas vakara, maniau, kad kai grisiu namo,viskas stos i savo vietas, busiu laiminga su savo trim vaikuciais, su vyru. Bet taip nenutiko, cvakar vyras net paklause ar as juos myliu,ka jiems jauciu.Pasimeciau. Nes nezinau, ka jiem jauciu. Ir toliau kaip robotas, automatiskai maitinu juos (maitinu nutrauktu pienu), keiciu pampersus,jei verkia - neskauda sirdies, neskubu prie ju,ziuriu i juos ir nezinau,ka jauciu,nezinau ar myliu,ir nezinau,kodel taip.Pykstu ant saves, bet nezinau,kaip susitvarkyt su savim. Nekenciau nestumo, pykstu ant ju, nekenciu dabar savo figuros,pilvas suniokotas,o as visalaik perdetai rupindavausi figura,buvau patenkinta,dabar ne. Nenoriu but su jais, noriu but su dukryte,nors va ir dabar sedziu salia ju per prievarta, nes manau,kad taip reikia,gal gims kazkokie normalus motiniski jausmai....Tikiu,kad galiu buti uzmetyta akmenim,pasmerkta ir t.t.,bet man reikejo issisneketi,galbut kas nors is jusu, kas skaitys,ras tinkama zodi kaip padeti....Is anksto aciu
gims tie jausmai nebijok-tik tau reikia pas specialista aplankyt-yra depresijos pozymiu-susitvarkys tik tau reikia laiko ir poilsio
QUOTE(letmebe1 @ 2013 07 24, 20:21)
Sveikos, tikiuosi neprasausiu rasydama i sia tema. Labai reikia kazkam issikalbeti, kad kazkas patartu, spirtu i uzpakali ar paguostu Nupasakosiu savo istorija: visa laika, turbut nuo kokiu 16 metu svajojau apie seima, apie kudiki, mazus vaikus dievinau, vis laukiau tinkamo vyro, kurio sulaukiau ir 28 metu susilaukiau dukrytes, lygiai pries metus. Pastojimas, nestumas, dukryte man buvo kazkoks stebuklas, kazkas nerealaus, dievinau ir dievinu ja. Su vyru nusprendem, kad norim dar vaikiuko, dukrytei draugo, kad butu kuo mazesnis amziaus skirtumas, nutarem ''atkenteti'' vienu metu, nusprendem tureti pametinukus. Pastojau is pirmo ciklo, is pradziu nestumas buvo lengvas, bet 20 savaite suzinojau, kad laukiuosiu dvynuku, i pabaiga nestumas pradejo darytis tragiskas, sunku vaiksciot, praustis, priagua 20 kg, naktys bemieges, nesciuju cholestaze ir t.t., svajojau kuo greiciau gimdyt, kasdien vis verkslenau - Dievas isklause, gime 34 sav - neisnesioti, dare cezari, as labai nukraujavau, isveze i renimacija, vaikus i intensyvios terapijos skyriu, pamaciau tik kita para vakare, pajungtus prie aparatu, stoviu, ziuriu ir galvoju ''nejaugi cia mano vaikai''.....neuzpludo jokie silti jausmai, nusitraukinejau piena,ejau maitint, keist pampersus kaip robotas, is reikalo,be proto ilgejausi dukrytes, verkiau kas vakara, maniau, kad kai grisiu namo,viskas stos i savo vietas, busiu laiminga su savo trim vaikuciais, su vyru. Bet taip nenutiko, cvakar vyras net paklause ar as juos myliu,ka jiems jauciu.Pasimeciau. Nes nezinau, ka jiem jauciu. Ir toliau kaip robotas, automatiskai maitinu juos (maitinu nutrauktu pienu), keiciu pampersus,jei verkia - neskauda sirdies, neskubu prie ju,ziuriu i juos ir nezinau,ka jauciu,nezinau ar myliu,ir nezinau,kodel taip.Pykstu ant saves, bet nezinau,kaip susitvarkyt su savim. Nekenciau nestumo, pykstu ant ju, nekenciu dabar savo figuros,pilvas suniokotas,o as visalaik perdetai rupindavausi figura,buvau patenkinta,dabar ne. Nenoriu but su jais, noriu but su dukryte,nors va ir dabar sedziu salia ju per prievarta, nes manau,kad taip reikia,gal gims kazkokie normalus motiniski jausmai....
Tikiu,kad galiu buti uzmetyta akmenim,pasmerkta ir t.t.,bet man reikejo issisneketi,galbut kas nors is jusu, kas skaitys,ras tinkama zodi kaip padeti....Is anksto aciu
Nupasakosiu savo istorija: visa laika, turbut nuo kokiu 16 metu svajojau apie seima, apie kudiki, mazus vaikus dievinau, vis laukiau tinkamo vyro, kurio sulaukiau ir 28 metu susilaukiau dukrytes, lygiai pries metus. Pastojimas, nestumas, dukryte man buvo kazkoks stebuklas, kazkas nerealaus, dievinau ir dievinu ja. Su vyru nusprendem, kad norim dar vaikiuko, dukrytei draugo, kad butu kuo mazesnis amziaus skirtumas, nutarem ''atkenteti'' vienu metu, nusprendem tureti pametinukus. Pastojau is pirmo ciklo, is pradziu nestumas buvo lengvas, bet 20 savaite suzinojau, kad laukiuosiu dvynuku, i pabaiga nestumas pradejo darytis tragiskas, sunku vaiksciot, praustis, priagua 20 kg, naktys bemieges, nesciuju cholestaze ir t.t., svajojau kuo greiciau gimdyt, kasdien vis verkslenau - Dievas isklause, gime 34 sav - neisnesioti, dare cezari, as labai nukraujavau, isveze i renimacija, vaikus i intensyvios terapijos skyriu, pamaciau tik kita para vakare, pajungtus prie aparatu, stoviu, ziuriu ir galvoju ''nejaugi cia mano vaikai''.....neuzpludo jokie silti jausmai, nusitraukinejau piena,ejau maitint, keist pampersus kaip robotas, is reikalo,be proto ilgejausi dukrytes, verkiau kas vakara, maniau, kad kai grisiu namo,viskas stos i savo vietas, busiu laiminga su savo trim vaikuciais, su vyru. Bet taip nenutiko, cvakar vyras net paklause ar as juos myliu,ka jiems jauciu.Pasimeciau. Nes nezinau, ka jiem jauciu. Ir toliau kaip robotas, automatiskai maitinu juos (maitinu nutrauktu pienu), keiciu pampersus,jei verkia - neskauda sirdies, neskubu prie ju,ziuriu i juos ir nezinau,ka jauciu,nezinau ar myliu,ir nezinau,kodel taip.Pykstu ant saves, bet nezinau,kaip susitvarkyt su savim. Nekenciau nestumo, pykstu ant ju, nekenciu dabar savo figuros,pilvas suniokotas,o as visalaik perdetai rupindavausi figura,buvau patenkinta,dabar ne. Nenoriu but su jais, noriu but su dukryte,nors va ir dabar sedziu salia ju per prievarta, nes manau,kad taip reikia,gal gims kazkokie normalus motiniski jausmai....Tikiu,kad galiu buti uzmetyta akmenim,pasmerkta ir t.t.,bet man reikejo issisneketi,galbut kas nors is jusu, kas skaitys,ras tinkama zodi kaip padeti....Is anksto aciu
Kaip aš tave suprantu. Man panašiai. Aš auginu dukrelę, kaip ir norėjau antro vaiko ( nes amžius mane spaudė juodai skubėti, t.y. antras dabar arba niekada).
Ir kai susitaikiau su mintimi, kad antro- niekada, žinia kaip perkūnas iš giedro dangaus- laukiuosi. Ir nuo to viskas prasidėjo. Nuo tos dienos man vis rodosi, jog mano gyvenimas pasibaigė. Nenoriu antro vaiko. Bet atsikratyti ( baisiai tariant) irgi negaliu. Savo dukrelę myliu be galo, aš ja gyvenu ir kvėpuoju, o apie antrąjį, esantį po širdimi, nenoriu galvoti. O jei tik pagalvoju, jis sulaukia iš manęs tik gailestį, bet ne meilę. Labai labai bijau, kad vaiką galiu ne taip stipriai mylėti ir labai dėl to skaudu. Verkiu verkiu ir verkiu. Dėl visko. Suprantu, kad reikia susitvarkyti su savo nervais arba kreiptis į specialistus. Viską suvokiu ir prisiverčiu mąstyti blaiviai. Bet baimė, skausmas, gailestis ir kiti jausmai taip susipina kartais, kad nežinau, kur dėtis.
Tikiuosi, kad kai gims mažylis, viskas susitvarkys. Labai tikiuosi. Labai to noriu.
Tikiuosi, kad ir tau viskas susitvarkys ( aš ne specialistė, bet manau, kad tau yra pogimdyvinė depresija).
P.s. ko gero, nelabai kuo padėjau. Norėjau parašyti, kad žinotum, jog tu ne viena.
QUOTE(Vilibor @ 2013 08 02, 15:07)
Kaip aš tave suprantu. Man panašiai. Aš auginu dukrelę, kaip ir norėjau antro vaiko ( nes amžius mane spaudė juodai skubėti, t.y. antras dabar arba niekada).
Ir kai susitaikiau su mintimi, kad antro- niekada, žinia kaip perkūnas iš giedro dangaus- laukiuosi. Ir nuo to viskas prasidėjo. Nuo tos dienos man vis rodosi, jog mano gyvenimas pasibaigė. Nenoriu antro vaiko. Bet atsikratyti ( baisiai tariant) irgi negaliu. Savo dukrelę myliu be galo, aš ja gyvenu ir kvėpuoju, o apie antrąjį, esantį po širdimi, nenoriu galvoti. O jei tik pagalvoju, jis sulaukia iš manęs tik gailestį, bet ne meilę. Labai labai bijau, kad vaiką galiu ne taip stipriai mylėti ir labai dėl to skaudu. Verkiu verkiu ir verkiu. Dėl visko. Suprantu, kad reikia susitvarkyti su savo nervais arba kreiptis į specialistus. Viską suvokiu ir prisiverčiu mąstyti blaiviai. Bet baimė, skausmas, gailestis ir kiti jausmai taip susipina kartais, kad nežinau, kur dėtis.
Tikiuosi, kad kai gims mažylis, viskas susitvarkys. Labai tikiuosi. Labai to noriu.
Tikiuosi, kad ir tau viskas susitvarkys ( aš ne specialistė, bet manau, kad tau yra pogimdyvinė depresija).
P.s. ko gero, nelabai kuo padėjau. Norėjau parašyti, kad žinotum, jog tu ne viena.
Ir kai susitaikiau su mintimi, kad antro- niekada, žinia kaip perkūnas iš giedro dangaus- laukiuosi. Ir nuo to viskas prasidėjo. Nuo tos dienos man vis rodosi, jog mano gyvenimas pasibaigė. Nenoriu antro vaiko. Bet atsikratyti ( baisiai tariant) irgi negaliu. Savo dukrelę myliu be galo, aš ja gyvenu ir kvėpuoju, o apie antrąjį, esantį po širdimi, nenoriu galvoti. O jei tik pagalvoju, jis sulaukia iš manęs tik gailestį, bet ne meilę. Labai labai bijau, kad vaiką galiu ne taip stipriai mylėti ir labai dėl to skaudu. Verkiu verkiu ir verkiu. Dėl visko. Suprantu, kad reikia susitvarkyti su savo nervais arba kreiptis į specialistus. Viską suvokiu ir prisiverčiu mąstyti blaiviai. Bet baimė, skausmas, gailestis ir kiti jausmai taip susipina kartais, kad nežinau, kur dėtis.
Tikiuosi, kad kai gims mažylis, viskas susitvarkys. Labai tikiuosi. Labai to noriu.
Tikiuosi, kad ir tau viskas susitvarkys ( aš ne specialistė, bet manau, kad tau yra pogimdyvinė depresija).
P.s. ko gero, nelabai kuo padėjau. Norėjau parašyti, kad žinotum, jog tu ne viena.
Nuoširdžiai linkiu, kad gimus vaikeliui jausmai stotų į savo vietas, o dar geriau, kad iki tol viskas susitvarkytų, nes juk mažylis viską jaučia dar pilvuke
Ech, kaip lengva patarinėti kitiems, protingų minčių atsiranda, tik sunku jas pritaikyti sau pačiai
as turiu dukryte myliu ja be galo, beprotiskas jausmas buvo jai gimus, antras po 2 metu gime sunelis, jausmas tikrai nebebuvo toks, saltesnis gal del to, kad pirma kart iskas nauja ir taip jau nebebus, o gal del to, kad cezaris nzn. Taciau 2 men mes susirgom, va tada supratau,kad myliu ji tikrai labai stipriai, pasaulis slydo is po kojom, nieko nenorejau matyt tik mazyli, po kiek laiko viskas aprimo ir galiu tvirtai pasakyt, kad myliu juos abu vienodai. Zinau mamyte, kuri po gimdymo net kelis men atsisake savo vaikeli priziuret, bet laikui begant viskas susitvarke, nieko nepadarysi tas nestumas tuos hormonus labai isdarko 
va dabar laukiausi trecio, ir vis sirdeleje norejau mergyte, deja 12 sav netekau mazylio, tai vakar sapnavau mazyti negumusi berniuka, kuris sako mama ar zinai kodel amnes netekai, nes as berniukas o tu norejai mergaite 
grauzia sazine mane, bet dabar dar labiau noriu trecio leliuko ir tikrai nesvarbu ko, kas tas moteris supras
va dabar laukiausi trecio, ir vis sirdeleje norejau mergyte, deja 12 sav netekau mazylio, tai vakar sapnavau mazyti negumusi berniuka, kuris sako mama ar zinai kodel amnes netekai, nes as berniukas o tu norejai mergaite grauzia sazine mane, bet dabar dar labiau noriu trecio leliuko ir tikrai nesvarbu ko, kas tas moteris supras
QUOTE(lengvute @ 2003 12 10, 14:13)
Ar jūs, augindamos vaikus, vienodai į juos žiūrite, ar kažkuris yra mielesnis, artimesnis ir t.t.?
Aš anksčiau kažkaip nevienodai skirdavau saviškėms dėmesio, nevienodai į jas žiūrėjau (labiau širdis linko prie vyresnėlės
), bet dabar jos tarsi susilygino, paaugo, o ir jaunėlė, anksčiau buvusi tikra verksnė, pasidarė supratinga, meili, pavergė mano širdį 
.
Daug bendrų poreikių, žaidimai, vienodas maistas, vienodas migdymo, prausimosi ir kt. ritualas-tad dabar vienodai jau žiūriu į abi, vienoda meilė abiems, visko po lygiai, kai bus trečias, nežinau, kaip viskas pasiskirstys Anksčiau maniau, kad natūralu mylėt vienodai, bet kažkuriuo tarpsniu supratau, kad būna visko , į gerą rezultatą reikia investuot , stengtis, persiorientuot.
Aš anksčiau kažkaip nevienodai skirdavau saviškėms dėmesio, nevienodai į jas žiūrėjau (labiau širdis linko prie vyresnėlės
), bet dabar jos tarsi susilygino, paaugo, o ir jaunėlė, anksčiau buvusi tikra verksnė, pasidarė supratinga, meili, pavergė mano širdį .Daug bendrų poreikių, žaidimai, vienodas maistas, vienodas migdymo, prausimosi ir kt. ritualas-tad dabar vienodai jau žiūriu į abi, vienoda meilė abiems, visko po lygiai, kai bus trečias, nežinau, kaip viskas pasiskirstys Anksčiau maniau, kad natūralu mylėt vienodai, bet kažkuriuo tarpsniu supratau, kad būna visko , į gerą rezultatą reikia investuot , stengtis, persiorientuot.
Visiems vaikuciams rodoma ir duodama meile privalo buti vienoda
))
