Per pirmąjį nėštumą labai bijojau gimdyti. Labai bijojau ligoninės ir geriau būčiau sutikus nespėti į ją nuvažiuoti... Labai jau baugino gimdymo namai
Žodžiu, nuskuto mane vyras. Atvažiavus į gimdymo namus, paklausė, ar darysiu klizmą - aš kažkaip niekad nebuvau pagalvojus apie tai, paklausiau o kaip geriau. Sako, geriau padaryt, tada avarijų nebus gimdymo metu. Dar viena fobija atsirado prieš pat gimdymą

. Padarė klizmą, bet per gimdymą vis tiek dar šiek tiek išėjo, nes viskas vyko labai ilgai. Nuo atvažiavimo iki gimdymo praėjo apie 17 valandų. Sąrėmių metu, akušerė sakė: tik neapsikakok gimdymo metu - didelė gėda" ar kažkaip panašiai. Man tada buvo nė motais, nes sąrėmių skausmas ėmė viršų. Akušerė senų pažiūrų ir tiek. Kažkuriuo momentu dar liepiau jai neaiškint man, nes jau "užknisę" buvo. Kada norėjau į tuliką, man pasiūlė daryt gulinčiai į basoną, nu niekaip šitas reikalas man neišėjo (psichologinis barjeras), nors ten moterys visai natūraliai apie tai šnekėjo. Kai jau nebegalėjau vaikščioti, įvedė kateterį šlapimo pūslėn. Placentą spėjau pamatyt vieną akimirką - nepasirodė ten kažko nenormalaus, kūno organas ir tiek. Nors žinojau, kad gimę vaikai neatrodo kaip angelėliai, maniškis man atrodė labai gražus ir anaiptol nebuvo negražus. Lygiai taip pat prisimena ir mano vyras. Beje, vyras buvo visą gimdymą, jo paprašydavo išeiti, kai apžiūrinėjo kaklelį. Per patį gimdymą buvo prie mano galvos, bet matė kaip gimė sūnus. Nu po to klausiau kaip

?, sako nu vaizdas nebuvo malonus, na bet tai natūralu. Jam pačiam buvo baisiau tikriausiai negu man, kad tik viskas baigtųsi gerai. Nejutau iš jo pusės, kad tai jį būtų atbaidę nuo meilės man po to.
Po gimdymo, vaikų daktarė sako: vargšės tos moterys, pagimdo, iš tarpvietės bėga, pilvas kabo, iš krutų bėga, dar sugeba ir maišus iš parduotuvės partempti ir vaiką kartu neštis. Nu žodžiu

. O šiaip manau, kad gimdymas, kad ir nelabai estetiškas vaizdas, nu bet taip yra ir tiek.