QUOTE(nitta @ 2007 06 11, 13:31)
o mano vyras pats labai norėjo susituokt. Jis labai vertina šeimą, ir norėjo, kad aš jam būčiau ne draugė, sugyventinė, o jo žmona. Net kol buvom nevedę, o tik kartu gyvenom, visiems pristatinėdavo mane kaip savo žmoną. Ir be galo laukė vestuvių dienos. Ir nepasakyčiau, kad man tai nepatiko. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokį vyrą. Ne sugyventinį, o oficialų vyrą. Tiesiog be galo mylim vienas kitą, esam kartu ir dėl to labai laimingi. Ir kokių argumentų reikia?
Ir šiaip, planuojam šiemet pirkti butą. Ir tas butas bus ne mano, ne jo, o bendras, mūsų abiejų. Juk ir mirties atveju (tfu tfu tfu) lengviau sprendžiami turtiniai klausimai. Na, apie tai mes dar negalvojam, bet čia galėtų būti šioks toks argumentas.
Aišku, tuoktis reikia ne paskubom, o pagyvenus su tuo žmogum, susipažinus su jo gerom ir blogom savybėm, norais, kaprizais ir t.t. Ir visa tai gerai įvertinus, apsvarsčius, ar galėsi tą žmogų mylėti ir taikytis prie jo kaprizų.
Dabartiniam civiliniam kodekse yra apkalbėti, kartu gyvenančių, bet nesusituokusiu asmenų, turto įsigijimo ir pasidalinimo niuansai. Galima pasinaudoti notaro paslaugom.
Papildyta:
QUOTE(Luknė @ 2007 06 11, 12:24)
Jei moralė ir tikėjimas kaip argumentai atmetami, tai sutuoktinis niekuo nuo sugyventinio nesiskiria.
Mane labai sudomino. Sutuoktinis-sugyventinis.
Koks tarp jų esminis skirtumas?
Kurie iš punktų neatitinka moralės normų?