"Kakojimo" baime

Suri,
jei mergytė sako "bijau", tai jau keletą kartų skausmingai pasituštino, tiesa?
geriausia būtų, pasistengt nespaust jos dėl ėjimo į tualetą - t.y. neklausinėt ar nori, ar padarė, gal jau reikėtų? ir pan. o stengtis, kad viduriukai būtų kuo laisvesni. jei nevalgo vaisių, daržovių - sudėtinga. ar valgo jogurtus? jei taip, įmaišykit į jogurtuką sėlenų (kokį 1 - 2 arbatinius šaukštukus), bus toks jogurtukas su sėklytėmis, visai skanu, o sėlenos neleidžia kietėti viduriukams (galima ir į košes dėt). Kai keletą kartų pasituštins neskausmingai, praeis ir kakojimo baimė.
aišku procesas nebus labai greitas, bet dabar svarbiausia rūpintis, kad viduriai būtų kuo laisvesni. jei nepadeda liaudiskos priemones, pamėginkit sirupą Duphalac, gal padės

Norėjau pasidalinti savo patirtim dėl tuštinimosi baimės. Mūsų sūnų taip pat ištiko ši krizė. Jam 2m. su trupučiu. Viskas prasidėjo nuo to, kad paskystėjo viduriukai ir kai viduriukai vėl ėmė tvarkytis, t.y. kai pakakojo dešrelės formos kakučiu, jis išsigando to kakučio prie užpakaliuko (kadangi jis pakakodavo tik kai uždėdavau pampersiuką, stovėdamas, reguliariai kiekvieną vakarą prieš einant miegot). Su šlapinimusi problemų jau nebeturėjome, tvarkingai pasiprašydavo ant puoduko.
Taigi, išsigando jis kakučio ir jau kitą kartą delsė tai atlikti. O kai po kelių dienų surietė reikalas, tai buvo baisu, rėkė, klykė prakaitavo, trypčiojo...kol galiausiai kakutis pats išlindo. Tuomet man buvo šokas, nes nezinojau, kad šitaip vaikas gali kankintis ir priešintis savo natūraliems reikalams, nežinojau kaip jam padėti.
Nuo to momento praėjo maždaug 2-3 savaitės. Buvo baisu stebėti, kaip jis nori kakoti, bet nekakoja, bijo. Jam pasidarė niekas nebeįdomu, paliko toks apatiškas, susikoncentravęs į raminančius užsiėmimus: ištisas valandas dėliodavo daiktelius iš vienos dėžutės į kitą ir pan., kad tik negalvot apie kakojimą. Nusprendžiau išoriškai niekaip jam nelengvinti, t.y. nedėjau klizmų, žinodama, kaip jis neperneša žvakučių, kad neįvaryčiau dar didesnės baimės ir nemalonių emocijų susijusių su kakojimu. Tiesiog prispyrus reikalui jau kai visai prispiria ir jau pats kakutis nebeturi kur dėtis, o tik išlyst, laikydavau jį už rankučių, sakydavau, kad "viskas gerai", "nebijok". Pastatydavau šalia puoduką ir atsisėdusi šalia kartu su juo laukdavau, kol išlys kakutis. Tada, kai pagaliau ateidavo ilgai lauktas momentas ir kakutis išlysdavo (jei spėdavau pakišdavau puoduką jei ne, tai tiesiog įmesdavau kakutį į puoduką), tada labai džiaugdavomės jo pergale - plodavom, juokėmės, rodėm "liux" ir panašiai. Tada duodavau jam pačiam nunešti kakutį iškratyti į klozetą ir nuleisti vandenį, padaryti "ate" kakučiui. Tiesiog mėginau paskatinti nebijoti, "susidraugauti" su kakučiu. Jei jis būtų norėjęs, gal netgi paliesti kakutį.
Po poros savaičių vargelio, jis jau pats pasako "kaku", kartais pats net atneša puoduką ir atsisėda ir padaro kakutį kasdien, o karais ir dukart. Be abejo, šiek tiek baimės dar yra išlikę ir abejonių, ar daryti ar ne, tačiau nebėra tos panikos, kuri buvo pradžioje.
Ir visas mamytes susidūrusias su tokia kakojimo baime, paraginčiau tiesiog mėginti maistu palaisvinti viduriukus (mes atsisakėm tam kartui bulvių, davėm mėsytę su daržovėm, džiovintų slyvų, razinų, kviečių sėlėnų į košes, jogurto, kivi, daug gerti, sumažinom miltinius produktus...+ žuvų taukai ir porą dienų "Duphalak" syrupuko) ir duoti vykti reikalui pačiam savo tėkme. Prispyrus jau reikalui tiesiog padrasinti, palaikyti savo mažylį ir labai pagirti ir pasidžiaugti "pasiekus pergalę". Didelės kantrybės ir viskas stos į savo vietas!

Manoji 4,5 metukų irgi turi kakučio baimę. Po 6-7 dienas nepadaro, po pakakojimo į puoduką, kelias dienas buna švarios kelnytės, o po to, vėl tepa, šikioja.. Kai padaro į puoduką, giriam, piešiam saulytę kai padaro, kai nepadaro- debesėlį. Taip patarė psichologė. Bet kol kas didelių pergalių nėra. Tik kad patarė dufalaką gerti, skystesnį maistą duoti , daržovių, sėlenų. Nežinau iš kur ta baimė atsirado, gal kada kietesnius viduriukus turėjo,skaudėjo tuštinantis. Dabar viduriai minkšti,nors ir prieš tai nekieti buvo , bet bijo vis vien. Ir žarnytę tikrino, tvarkoj. Užsispyrusi labai, nors visaip gražiuoju kalbam,aiškinam kad mama, tetė, sesė daro kaką, vaikai darželyje daro. Kad vėliau tyčiotis nepradetų .. Ir kelnytes duodu plauti dubenyje, ne visada, tik kai jau per dažnai tepa. Beje vyresnėlė, nuo 2 metukų, kai išlipo iš pampersų, niekada neprikakino į kelnes. Vasara čia pat, lauke ir su šortais ir sijonais bus, kaip reiks išvesti, jei vėl kvapą ir spalvą rūbų padarys.. Labiausiai gaila vaiko, supranta, kad negerai, slepiasi, kai labai nori , įsitempia visa. Nesinori, kad atsilieptų ateity tas kakučio reikalas. Psichologė dar sakė po mėn ateiti, bet kažkuo nepadeda, kartą per mėn nuėjus, bent jau kas sav seansai būtų.. Kalbėtis daug su vaiku, bendrauti patarė. Bet tą ir taip žinau, juk mamos tik geriausio nori savo vaikams.
Aš dirbu ilgai, po 22 valandos grįžtu. Ir taip 4 d. Tai su tėčiu būna. Ir jis sodina ant puodo, ne tik aš. Gal jai trūksta manęs,dėmesio. Nors ir prieš pradedant dirbti, nebuvo tas reikalas susitvarkęs iki galo. Kartais noriu mesti viską ir pabūti kokį mėnesį namie, galgi sutvarkytume tą reikalą, nors nemanau kad tai greitas perėjimas bus. Labai tikiu, kad iki mokyklos , taip, iki mokyklos, susitvarkysim. Duok Dieve. Nes esu girdėjusi, kad ir 8 ar 10- mečiai tepa kelnes, bijo tuštintis.

[quote=Andro,2009 04 15, 21:50]
Jeigu vaikui sunku tuštintis, tai kodėl manot, kad manipuliuoja? O jei tikrai manipuliacijos, tada daugiau dėmesio skirti kitu laiku. Pašnekėkit su sūnum. Jei baimė tikra, ta tema net į kalbas nesileis.
[/quote]
o susiduret kas su tokiu reiskiniu kai tarsi reikia kad stebetum,ragintum eiti i tualeta,vos ne ziuretum kaip kakoja ,girtum o jei ne tai nors pyktum ,nervintumeis uz tokius bajerius-matai kad nori bet kencia,laukia kol bus pastebetas. As jau pradedu galvoti kad tai nenormalu...o kalbetis neimanoma-tyli ir viskas,kita diena parejes is darzelio puola girtis,kad nepakakojo i kelnes.Nu bet vaikui greitai 6-i metai.
[/quote]
100 proc. pritariu

straipsnis sia tema
http://gyvenimas.del...i.d?id=58882123

Musu baimes ir problemos atsiranda, kai keiciasi aplinka. Speju kad emociniai-psichologiniai sukaustymai, tada negali atsipalaidot.
Su vyresniaja tai buvo, kai pradejo lankyt darza. Matt visa diena kentedavo, o tada namie atsirasdavo problemos. Vaiku gydytoja sake, jog tam, kad vaikas ramiai ir laiku tustintusi - jis turi jaustis saugus lyg namie. Pamazu problema dingo, matyt priprato prie alinkos, vaiku ir aukletoju. Bet pradejus eit i mokykla - problema atsinaujino. Cia dar itakos turejo, kad kada nori i WC nelabai nueisi, reikia stengtis per pertraukas, o per pertraukas WC susidaro eiles.

Dabar kai mano vidurinioji pradejo zingsniuot i darzeli - atsirado tos pacios problemos. Ypac kai ateina pavaduojancios auklytes.

Kaip isugdyt ta saugumo jausma? Kaip skatinti, kad jaustusi ramus net svetimoj aplinkoj. Musu atveju sios problemos - tik laiko klausimas, bet ir tai nemalonu.

Kaip viskas girdeta pas mus panasios problemos...tik mano dukrytei dviguba riestine zarna- darem tyrima, uztat tokios bedos ir kankina Pradejau duoti homeopatinius zirniukus, kad laisvintu viduriukus, sakyciau, kad padeda, nors i tualeta eina kas trecia diena, bet cia pas mus jau pasiekimas Ir dar mums labai padeda siltos vonios. Jau kaip matau, kad arteja reikalas, ikisu i vonia, siluma gerina peristaltika, na ir kazkaip pavyksta. O jokios klizmutes ir kt dalykai susije su lindimu prie uzpakaliuko tik pablogina situacija. Labai gerai zinau, kiek kainuoja nervu ir kantrybes, todel linkiu sekmes!

Prieš kelis mėn susitvarkėm su ta problemėle. Būdavo po savaitę nedaro, bijo , kenčia, prtepa kelnytes.. Dabar stengiuos kuo daugiau skysčių duoti, kiekv dieną Duphalac , linų sėmenų po du arbat šaukštelius su jogurtu ar sultimis suvalgydinti, nes pas ją linkę kietėti viduriukai.
O pradėjo daryti staiga į tualetą. Gėda truputį, bet pripratino mano mama, kol dirbau ir mergaitė sirguliavo, pas močiutę kelias d buvo. Neapsikentusi, kad vaikas kenčia, ir po savaitės nedarymo išdaro toookį š.., kad net suaugusiam didokas, pas vaistinkes pasiprašė, pasiūlė sėmenis linų gerti, aišku, duphalac, kurį mes gerdavom toli gražu ne kasdien.. Viduriukai suminkštėjo, gražiai padarė.. ir nuo to laiko nebebijojo.
Čia grynai psichologinę problm buvom įsitaisę. Kažkada skaudėjo, jei kietesni viduriukai, dar kokį kartą, ir viskas. Vargom visi. Dabar pati lekia į tualetą, normaliai kasdien, kartais kas antrą dieną padaro.
Man apmaudoka, kad vaiku normaliai rūpintis negalėjau, kai jai manęs reikėjo.. Darbas parduotuvėje, bet kada nepaskambinsi vyrui. O jis tai pamiršdavo tų vaistukų duoti, tai aš vėlai grįžtu. Dabar sutarę - iš darželio grįžta, iš karto duoda tų vaistukų,neapleidžiant nė dienos.

Na va, praėjo jau nemažai laiko. Daržovių ir vaisių kaip nevalgė, taip ir toliau atkakliai laikosi savo. O su kakojimo baime - geriam kas kelios dienos Duphalac (jokio pašalinio poveikio, neabsorbuoja, tirštas sirupas- puikiai skaniai geriasi). Ryte išgeria, per dieną padaro. O baimę gydėm kalbomis. Manąjai puikiai padėjo vaikiška žmogaus anatomijos knyga. Kakuliui išeiti yra tik 2 keliai. Ir jei vaikui baisus natūralus, tai kaip turi atrodyti antrasis? Suprantu, kad totali nesąmonė, bet vaiko fantazija sudirbo reikiama linkme. Žinoma, padėdavo apsikabinimai, raminimai, žaidimai, nesureikšminimai, "stebuklingi" veiksmai ar daiktai. Tad sėkmės visoms mamytėms, kurios dar susidurs su šia bėda.