Mano abu vaikai nesitaisė dantukų, bet, žinokit, su kiekviena gydytoja kitaip, kitoks santykis būna, be to vaikui daug ką reiškia pusė metų ar net keli mėnesiai, taip po dantuką ir pagaliau sutvarkėm, bet visa tai tęsėsi nuo metukų iki 4,5 - tiek mano mažiui dabar. Ir visą laiką važinėjom, tų istorijų galiu pripasakot galybę apie vaikus: atsimenu savo didyjį, kai jam buvo kokie 4, tai laikėm keturiese - valytoja, gydytoja, seselė ir aš, tai šiaip ne taip pavyko pabaigti dantuko taisymą, bet jam nuo įsitempimo susproginėjo veido kaipiliarai ir atrodė kelias dienas, kad jis labai strazdanotas vaikas

. O kur dar iškentėta bendra nejautra ir priekinių dantukų netekimas, sedacija, supūliavęs dantis, stiprių antibiotikų kursas 3 metukų vaikui ir bandymas išgelbėti krūminį dantį ir taip ištisai daug metų. Irnet dabar, kai vyresniajam 8-eri, vis tiek su juo problemos, kad pataisyt dantį. Labai gerai vesti abu vaikus kartu pas gydytoją, kai mažas dėl konkurencijos pirmas lekia į stomatologo kėdę, o vyresniajam gėda šaukti, nes mažas brolis juoksis. Giriu Žalgirio klinikų vaikų odontologes už pasiaukojamą darbą, tik ne prof. Balčiūnienę, kurios dėka vaikui ir supūliavo dantis. Kreipėmės tai mes laiku, vos tik vaikui suskaudo krūminį dantį, bet ji net nuotraukos nepadarė, liepė registruotis į bendrą eilę, dar pasakė, kad vaikas išsigalvojo, kad dantis gali laukti, o po dienos ištino jau visas žandas, ir dabar prisiminus įsiūtis mane apima nuo tokio atsainaus požiūrio. Ir dar toks patarimas, kuo dažniau važinėsit, tuo vaikai labiau pripras.