QUOTE(antuke @ 2008 02 26, 10:26)
Labas mergytes,
Ajuka, esi tikra saunuole! As tai bijau lauktis, nes labai bijau. Kai matau tave, tuoj turesiancia leliuka, tai drasiau. Lauksiu tavo burbuliukes.
Mergytes, parasykit kaip jums sitas nestumas, kaip jauciates! Ypac rupi kaip psichologiskai jauciates. As kazkaip noreciau pasiruosti kitam nestumui, nors tas nestumas nusimato tik po keliu metu, nes dabar dar tik pradedu isikurti naujoj salyje.
Labas antuke,
reikia laiko, o tau jo praėjo labai mažai dar.
Galiu papasakot savo pojūčius trumpai.
Po netekties pirmos mintys sukosi, kaip greičiau pastot, kaip greičiau lauktis vėl. Bet tik dabar suprantu, kad tai nebuvo tikrasis noras, tai buvo sakyčiau netekimo užpildymas ir jei taip būčiau pasielgusi, nežinau, ar būčiau išsikapsčiusi iš sunkumo.
Būčiau vėl laukusis o gimęs vaikelis būtų lyg tas netektas. Na bent jau manau, kad man būtų buvę labai sunku susivokti savyje.
Praėjus maždaug pusmečiui visiškai nenorėjau vaikelio. Maniau pasiimsiu globoti o savų daugiau niekada neturėsiu ir nenoriu ir tttt
Praėjus metams aš atgijau, aš noriu kito vaikelio, turiu du sūnus, vienas su manimi, kitas su mano tėveliu ir dieduku gyvena Ten. Dabar suprantu, kad noriu vaikelio, galbūt net dukrytės labiau. Noriu vėl džiaugtis, motiniškai rūpintis savo kūdikiu, jį auginti, beprotiškai mylėti ir tttttttt
Taigi praėjus tik metams, pasveikau, išlindau iš uždaro kiauto, džiaugiuosi gyvenimu, noriu vaikelio, nekamuoja manęs košmarai, mintys ką galėjau padaryti kad taip neatsitiktų ir tttt
Dabar tik suprantu, kad jei lauksiuos vėl, kad kitas nėštumas bus taip kaip pirmi du, kad nekaltinsiu savęs ir tttt
Taigi, dabar aš jau pasiruošus ir neužilgo manau suteiksiu jums gerų žinių, o pirmiausia - sau ir savo šeimai.
Po netekties praėjometai ir trys mėnesiai.