Nuo pat paauglystės turėjau niekuo nepagrįstą paranoją, kad neturėsiu vaikų. Gal todėl labai anksti pradėjau jų norėti. MB (tada dar būdamas draugu) neprieštaravo (juk daryti vaikus - vienas malonumas) ir mes tai saugodavomės, tai nesisaugodavome, bet vaikų vis nebuvo.
Matyt tikrai jų norėjau, nes kartą nulėkiau į polikliniką pasitikrinti ar su manimi viskas tvarkoje. Tuo metu man buvo apie 20 metų.
Pirmas pagyvenusios gydytojos klausimas buvo: ar jūs vedę? Sakau ne. Tada išklausiau paskaitą apie tai, kaip svarbu vedybos, kokie vyrai neištikimi ir t.t. Tada, patikrinusi mane ir pasakius, kad ateiti tik tuo atveju, kai ištekėsiu ir sąžiningai bandysiu pastoti metus laiko, išlydėjo mane, gerai dar, kad nenusiuntė pas psichiatrą. 
Taigi, ištekėjau ir tik pradėjusi dirbti naujam darbe, sužinojau, kad esu
Ką gi. Pavyko. Visas nėštumas praėjo sklandžiai tepinėliai, šlapimo buteliukai, kraujas ir t.t. Visą laiką jaučiau, kad nešioju sūnų. Net eidavau į parduotuves ir pirkdavau rausvus rūbelius, kad jei netyčia gims mergaitė, ji žinotų, kad irgi buvo laukiama..
Terminas buvo gegužės 11 d. Buvo nuspręsta gimdyti Kauno P. Mažylio gimdymo namuose, nes Kaune gyvena mano tėvai, taip bus patogiau mane prižiūrėti. Gegužės 10 dieną mano tetos gimtadienis
. Visos žinote, kaip Lietuvoj švenčiami gimtadieniai taigi, apsirijau iki pilno nukritimo. Šaltibarščiai, cepelinai, balta mišrainė, pyragėliai ir dar ko tik nori. O kad susuko pilvą. Visą naktį praleidau ant tuliko. MB, aišku, kaip visada, pučia sau į dūdą, juk ir gramelis padarytas, kaip priklauso. Juk ne jam gimdyt. O aš tik atsigulu į lovą ir vėl bėgu į tuliką. Jau tą vietą, kur nepatogu sakyt, skauda jomajo. Paryčiais pradeda skaudėti ir pilvą ar tik nebus čia kitur esmė. Akurat. Mama sako: varykit, bo jau pagimdysi tam tulike. Atvykstam į ligoninę. Mus pasitinka maloniai - kortelė, pasai, klizma viskas kaip priklauso. Pažiūri aha, veikla prasidėjus ir neilgai trukus nuleidžia vandenis. MB baltas, bet laužia kietą
, aš nervinuosi. Praeina pora valandų, sąrėmiai nereguliarūs, bet kai užeina, jau skauda. Pasitarę gydytojai sugalvoja pralinksminti mane SPA malonumais ir nuveda prie burbulinės vonios. Tipo jinai sumažina skausmus, pagreitina gimdymą. OK. Maudytis aš mėgstu. Įlipu į vonią ir suprantu, kad vanduo tai verdantis. Šaukiu-skauda, o gydytoja man OK, vonia padės- ir stumia mane į tą vonią. Aš vėl skauda (kvailė, gi turėjau sakyt karšta), o ji vėl grūda mane į tą vonią. Pasėdžiu 10 minučių ir jau, jausdama, kad tuoj suminkštės mano mėsytė, veržte išsiveržiu iš vonios. OK. Nenori nereikia. Mane paguldo dvivietėje gimdykloje ir pamiršta. MB išvarau į Laisvę papietaut. Guliu viena ir taip liūdna, skauda. Staiga prasideda sujudimas. Atveža antrą gimdyvę, užtraukia širmą, prasideda chaosas, šurmulys. Gydytojai zuja aplink ją, moteriškė jau kriokia. Aš akimirkai pamirštu savo bėdas, įsiklausau. Stumk, Kiškiene, stumk rėkia gydytojai. Kiškienė stumia ir rėkia, gydytojai šaukia, aš tyliai verkiu stumk, Kiškiene, stumk galvoju ir pati jau stumiu. Galvoju, gal kolektyvinis darbas padarys stebuklą. Kiškienė ardosi, jau kriokia, procesas įsibėgėja, aš jau labai verkiu ir staiga.. pasigirsta tylus šniurkščiojimas, Kiškienė nutyla, gydytoja šaukia Kiškiene, sveikinam- dukra. Dar niekada taip nuoširdžiai nebuvau verkus iš laimės. Verkiau iš visos širdies, kad Kiškienė jau turi Kiškutę, o aš dar nieko neturiu ir man žiauriai skauda..
Įsidienoja. Pasikeičia pamaina. Ateina naujas gydytojas. O Dieve- iš po jo balto chalato kyšo plaukuota gruziniška krūtinė na tik to man ir betrūko. Bet gydytojas pasirodo švelnesnis nei prieš tai buvusi. Patikrina kaklelį skauda nenusakomai. Kaklelis neatsidarinėja. Išeina. Ateina po valandos. Patikrina kaklelį. Kaklelis vis tiek neatsidarinėja. Dieve, matosi, kad gruziniškos krūtinės savininkui patinka tikrinti kaklelį. Ko negaliu pasakyti apie save. Bet tyliu kaip Marytė visos pagimdo, tai kuo aš prastesnė. Po N-tojo karto dingsta mano inteligentiškasis auklėjimas, santūrumas, kuklumas ir aukštasis išsilavinimas
. Maldauju operuokite mane, gi nepagimdysiu. Sako: OK, operuosim. Išeina. Koridoriuje girdžiu skambant telefoną ir sakant mano pavardę ir ne, dar nepagimdė.
Po valandos plaukuotasis ateina patikrinti kaklelio. Jomajo operuokite mane. OK. Operuosime, operuosime.
Praeina dar pora valandų. Lauke temsta. Aš jau nieko nebesakau, nes tarpais esu apskritai ne šiame pasaulyje
, nuo skausmo pasiekiu nirvaną, ekstazę ir dar visas likusias būsenas. MB vis toliau bąla. 
Staiga nuima visas lašines. Suprantu OPERUOS. Atneša popierius. MB pasirašo. Jam tai kas papjaus bobą vis viena burna namie mažiau, meškerėm daugiau liks.
Aš atsikvepiu, apima miegas, tikiu, kad tuoj viskas baigsis..
Kaip aš klydau. Ar jūs žinote, ką reiškia zondas į skrandį ir kateteris į šlapimo pūslę beveik vienu metu? Nežinote? O aš žinau. Atsiminsiu tai kaip vieną iš septynių savo gyvenimo stebuklų.
Po visų medicininių prijomų paguldo mane ant ratukų ir veža į operacinę. MB lieka stovėti prie operacinės lango. Dabar sako, kad tada nubraukė santūrią vyrišką ašarą..Gal..
Uždeda kaukę ir liepia skaičiuot. Vienas, du.....
________________________________________________________________
Tarsi rūke matau boluojantį MB veidą ir girdžiu mane šaukiant.
Ką aš turiu paklausiu vieną kartą, antrą, tada suvokiu, kad kalbu mintyse, telepatiškai, tada priverčiu judėti lūpas ką aš turiu?- sakau jau balsu.
Sūnų atsako MB.
Daugiau jokio sekso ir jokių vaikų siunčiu jam telepatiškai. Ir vėl išeinu į rūką...
________________________________________________________________
Žinok, kad niekada tau gyvenime jau nebus taip gerai, kaip dabar vieninteliai protingi MB žodžiai pasakyti, kai dar neturėjom vaikų.
Ir jis buvo teisus.
Dabar yra žymiai geriau.
