Planuojam įsivaikinti

neprisimenu kuri SM siame forume rase,kad vaikas turi "lipti",jeigu as busiu jo mama,noreciau,kad is pradziu bent jau patikciau..suprantu kad kudykis to nemoka parodyt,delto ir noriu paimt maziuka,kad jis jaustu ir zinotu,kad as jo mama,o kai vyresni,jie jau suvokia,kad tevai ji paliko.galit man irodynet kiek norit kad tai netiesa,bet vaikui tai yra stresas ir trauma visam gyvenimui netgi tada kai jis uzauga,jau turi darba,savo seima ir taip toliau vistiek yra kazkoks tustumo jausmas..as pazistu viena zmogu is vaiku namu..jis savo vaikus taip pat netiesiogine to zodzio prasme paliko..

Dažniausiai vaikinamasi dėl dviejų motyvų: 1) norima vaiko, kurio šeima negali susilaukti 2) norima padėti vaikui;

Kiek suprantu iš ankstesnių žinučių Jūsų motyvas - padėti vaikui.

Su kūdikiais situacija tokia, kad prie jų būriuojasi savų vaikų neturinčios šeimos, laukia, juos naktimis sapnuoja. Ir tikrai visi sveiki (ar beveik sveiki) vaikučiai, kurių dokumentai leidžia (ar yra vilties, kad leis) yra išgraibstomi. Neturėjusios biologinių vaikų moterys dažnai labai nori patirti "pilną moters laimę" (kaip rašė Kukaraca.), kas arčiausiai pasiekiama, jei paimi kūdikėlį. Ir tai visiškai suprantama.

Šiek tiek paprovokuosiu: norėdami padėti vaikui ir laukdami kūdikio gero darbo nepadarysite: visi tie kūdikėliai bet kuriuo atveju ras mylinčias šeimas, o kažkuri daugelį metų vaikų neturėjusi šeima ir daug iškentėjusi besitikėdama vaikučio tiesiog ilgiau lauks eilėje Šiuo metu eilė tikrai yra, taigi norinčių ir laukiančių daugiau nei vaikų.

Norint iš tiesų padėti reiktų galvoti apie didesnį vaikelį.

suprantu Jusu argumentus is nesigyncysiu-galbut negimdziusioms(negalincioms tureti vaiku..) mamoms tas kudikelis yra svarbesnis,labiau reikalingas,bet.BET.as neatsisakysiu savo minties ir prasysiu gauti kuo mazesni vaikeli,na nebent uz duru rasciau verkiancia mama,prasancia sio kudikio,kurio pati negali pagimdyti.

kad įsivaikinus neleisti vaikui bendrauti su kitais vaikais, sutik su šia nuomone tikrai nenorėčiau. Kiek lankiausi kursuose ir kituose renginiuose, minėjo, kad reikia būti kuom daugiau su vaiku. Tačiau apriboti bendravimą su kitais vaikais, nenorėčiau sutikti.
Aš parsivežus su mažyle išbuvau 1 mėnesį kartu. Pusė dienos darbe, pusė dienos namie. Mano namuose jokių draugų nebuvo, nes aš tiesiog nesutikau, kad jie ateitų. Pradėjus mažylei eiti į darželį, tik vakarus ir savaitgalius leisdavome kartu. Nors ji buvo pasiruošus eiti ir savaitgaliais į darželį. Apsipratus, jau skaičiuodavo dienas kada gali likti namie su manim.
Net atvykus į JAV ir man esant visą dieną namie su ja stipresnis ryšys neatsirado. Ji vistiek norėjo ėčio ir mamos, sesės, namų, bet jai reikia ir vaikų. Tad labai noriai eina į mokyklėlę ir bendrauja su vaikais.
Per daug stiprus ryšys tarp vaiko ir tėvų kenkia pačiam vaikui, na galop ir tėvams. Bent jau mano asmeninis supratimas yra kitoks. Tikrai nenorėčiau kad mano vaikas prisirištų prie manęs taip stipriai, kad be manęs nė žingsnio.


apie tai esu girdėjusi. Kiek tos tiesos net nežinau.


mano mažylė man yra sakiusi, kai aš pasiteiravau, kur tavo mamytė buvo, kai tu gyvenai su vaikučiais. Jos atsakymas buvo aiškus ir trumpas, ''ji buvo išvažiavusi, bet paskui atvažiavo ir mane pasiėmė''.
Tavo negimdytas vaikas žinos, kad tu esi jo motina. Tačiau nereikia atmesti galimybės, kad užaugęs jis neieškos bio šeimos... Tokios paieškos kartais būna laimingos, tačiau yra keletą atvejų, kai ten nuvyksta ir niekada nebeišeina.
Trauma vaikui visvien bus, ar paimtas bus vos didesnis ar mažesnis.
Aš pažįstu vieną asmenį iš vaikų namų. Labai rūpinasi vaikais ir antra puse.

o PRIDE kursuose vardini ir vardini pasirinkimus: sui sveikatos sutrikimais - taip, su psichikos sutrikimais - ne, su mokynosi negalėmis - taip, su ,,, taip su ... ne...

bet vaiko su tvarkomais dokumentais bet dar nesutvarkytais niekas nesiūlo nebent pati paprašysite VTAT bet įvaikinimo tarnyba jums to vaikiuko nesiūlys jei jūs pažymėsite kad norite įvaikinti bet nenorite globoti

prieš 2,5 metų įsivaikinau kūdikį, paėmėme vaikutį 2 savaičių, pradžioje globojome, po to įvaikinome. Dabar norėtume dar vieno vaikučio, bet, kaip matau, nėra lengva tokių mažų sulaukti, norėčiau paklausti, gal kas žinote, o jeigu prašyme nurodyčiau, kad sutinku globoti kūdikėlį, o po to jį įvikinti, gal tada būtų paprasčiau sulaukti vaikučio? Na, o dėl nuomonės, kodėl norima įsivaikinti kuo jaunesnį vaiką, tai pagrindinis motyvas, kad buvimas globos namuose, ar su motinomis, kurios nepakankamai kūdikiais rūpinasi, daro labai neigiamą žalą tolimesniam vaiko vystymuisi. Tokie dalykai žaloja vaikučius ir labai sunku tokiems vaikams padėti, ta prasme, kartais gerų norų nepakanka, reikia daug žinių ir specialistų pagalbos. Aš pati jau daug metų dirbu su vaikų namų auklėtiniais, todėl puikiai esu susipažinusi su tokių traumų pasekmėmis.

Štai su tuo labai sutinku. Aš irgi mąsčiau ar galėsiu iš esmės padėti vyresniam vaikui... Ar man pakaks jėgų. Dvasinių. Gal tai galima buvo pavadinti ir daugiau egoistiniu siekiu. Tačiau, vis tik, asmeninė atsakomybė ir tarimasis su savimi galiausiai atsiliepia vaikui.

aš galvoju, kad beveik neįmanoma nuspręsti kas padaro lemiamą įtaką tolesniam vystymuisi. Mano nuomone, kiekvienam vaikui JO NUOSAVA mama yra pati geriausia, net jeigu ji vaiką laikė alkaną ir sušalusį, net jei palikdavo draugėms ir matydavo kartą per savaitę. Pirmosiomis valandomis, paromis, savaitėmis užsimezgęs kontaktas su vienu asmeniu (mama) labai svarbus tolimesniam vystymuisi. Na, aš čia bandau pasakyti, kad nebijokite imti ne visai kūdikius. Jei kūdikis išgyveno su blogai juo besirūpinančia mama - jis (mano nuomone) turi geresnę vystymosi perspektyvą nei tas, kuris paliktas "ant stalo".

Ir dar galvoju, kad mums, įmotėms svarbiausia priimti sprendimą širdimi. Kai per daug svarstai protu, kai įspraudi laukiamą vaiką į kažkokius rėmelius, koks jis turi būti, kaip į tave reaguoti, kokio amžiaus, su kokia patirtimi.... dingsta esmė.

Linkiu šį ypatingą adventinį laiką kasdieną prieš miegą galvoti apie mūsų laukiančius mūsų vaikus. Ir kodėl mes juos norime paimti. Žodžiu, apie esmę. Visa kita - "tik detalės"

Šiek tiek paprovokuosiu: norėdami padėti vaikui ir laukdami kūdikio gero darbo nepadarysite: visi tie kūdikėliai bet kuriuo atveju ras mylinčias šeimas, o kažkuri daugelį metų vaikų neturėjusi šeima ir daug iškentėjusi besitikėdama vaikučio tiesiog ilgiau lauks eilėje Šiuo metu eilė tikrai yra, taigi norinčių ir laukiančių daugiau nei vaikų.


Kas nebutu liudna,vistiek visiems nepadesi. Didesniam vaikui reikia daugiau skirti laiko,kalbeti su jo, bandyti nors trupuciuka pralauzti sirdyje ledus,kad per tiek metu tustuma pagaliau uzsipildytu siluma ir meile.Musu laiku kas tai gali padaryti?Tie kas sedi ar dirba namie. Kiek mes saviems vaikams galim skirti laiko?Po darbo ir savaitgaliais, na dar plius pokailbiai diena telefonu,tiems kas su mumis gyvena visa gyvenima!!! ir tai yra maximum ka mes galim sau leisti.O vaikams gyvenantiems be tevu reikia dvigubai. Cia tik tai mano nuomone.

Gal jeigu tureciau savo vaika,galeciau pagalvoti ir apie vyresnio vaikiuko isivaikinima,bet jo deja nera.

Vat būtent, nelabai įsivaizduoju, kad galėčiau metus ar pan. laukti kol atsiras idealius standartus atitinkantis mažylis, kai tuo tarpu žinočiau, kad daugybė pačoų nuostabiausių vaikų tą patį laiką laukia mamos. Net nelabai matau prasmės šitoje ilgoje diskusijoje apie tai, kuo geriau mažesnis vaikas ir t.t. Nes teoriškai visi sutiktume, kad geriau kuo mažesnis ir kuo sveikesnis visomis prasmėmis. Geriausia iš viso netgi būtų, kad nebūtų paliktų vaikų ir kad nebūtų bevaikių šeimų, kad visi vaikai turėtų juos mylinčias biologines mamas, o visos mamos turėtų biologinius vaikučius. Bet realybė kitokia. Ir tos realybės akivaizdoje mano mąstymas buvo štai toks: aš neturiu savo vaikelio, ir tai yra didžiulis stebuklas, kad įvaikinimo keliu galėsiu jį turėti (ypač to stebuklo didumą suvokiau pasiskaičius užsienietiškos literatūros ir supratus, kad užsienyje tai daug sudėtingiau pasiekiama negu Lietuvoje). O gaudama stebuklą nesijaučiau jaučiau, kad turiu priimti tokį, koks jis yra, ir duoti tai, ko to stebuklo gavimas iš manęs pareikalaus. Man reikėjo vaiko, kažkuriems vaikams reikėjo mamos. Kažkaip gana lengvai sujungiau savo svajonėje ir galvojimą apie viaką, kurio noriu ir apie vaikus, kurie kaip rašė Vitvita laukia mamų.
Sutinku, kad yra esminis skirtumas tarp mažulėlių vaikų ir jau mokyklinio amžiaus. Nekalbu apie tai, tam jau ko gero geriausia ryžtis tik toms šeimoms, kurios minimum pačios yra auginę biolognius ar ne biologinius mokyklinio amžiaus vaikus. Bet kai 9 mėnesių kūdikis kažkam yra per daug senas ar per daug sugadintas, ne, to nesuprantu. Ne dėl to, kad nesu skaičiusi visų knygų apie prieraišumo formavimąsi ir jo svarbą pirmaisiais gyvenimo metais. O dėl to, kad manau, jog paprasčiausiai neetiška laukti, kol kažkokia mama paliks kūdikėlį, kai tuo tarpu vos pusmečiu ar metais vyresni vaikiukai (ypač berniukai) laukia, kol sueis tas išganingasis terminas, po kurio jie jau galės būti siūlomi užsieniečiams.

Na o dabar tai aš prieštarausiu . Kodėl manai, kad vyresnių vaikų širdys "ledinės" ir reikia ten kažką laužti? Pasiėmiau savo vaiką praktiškai 4 metų, ir ji į mano namus atėjo su tokia atvira širdimi, taip trokšdama meilės, mamos ir namų, kad apie kokius ten "ledų laužymus" ir kalbos nebuvo. Ir pačioje pradžioje, ir dabar - už kiekvieną jos apkabinimą, pabučiavimą, pasakymą, kad ją labai labai myliu, aš gaunu tos meilės atgal dešimteriopai (mano sesuo iš savo biologinių vaikų nė pusės tiek negauna). Ir namuose nesėdžiu, dirbu darbe, biologinių vaikų neturiu. Ir į darželį išleidau kokią ketvirtą dieną po to, kai iš globos namų parsivežiau. Nereikia bijoti didesnių vaikučių.