viskas rodos bėga sava vaga, ramiai, kaip bet kurioj kitoj laimingoj šeimoj...
... aš juk moteris, jautri, į viską kas taip begalo moteriška - pirmas pastojimas, vaikas echoskopo ekrane, drugelio plazdesys pilvelyje - reaguoju kaip į stebuklą, kaip į dievo palaimą, kurią ne kiekvienai lemta patirti...
po nuostabių 39 didžiojo laukimo savaičių pajuntu kaip reguliariai suskausta nugarą ir pilvo apačią, 12 nakties... vyras jau miega, o aš sėdžiu išpūtusi akis ant sofos ir su natūralia šypsena veide, ar jau
negi jau, negi ta valanda, kurios kaip kiekviena pirmąkart gimdanti laukiau su nerimu, nežinojimu, atėjo? po poros valandų suprantu kad TAIP. Sėdžiu sau toliau ant sofos ir atsidžiaugt negaliu, vyras matau akies krašteliu laksto po kambarį, krauna likusius daiktus į tašes... kaip buvau apsiremgusi tą dieną taip ir išvažiuoju.. tokia euforija apėmusi - prieinu prie veidrodžio pažiūriu į save pilvą apkabinusi ir pamąstau - juk tokia nebegrįšiu... o ir noriu grįžti kitokia
kas per stebuklinga naktis, iš kur tokie pojūčiai... lietaus dulksna ant veido krinta, o man kaip koks sidabro lašiukų lietutis, taip kiekvienas žingsnis pakylėtas atrodo...
niekis, kad skaudėjo, niekis , kad truko 15 valandų, kad gimdą reikėjo prašyti nepailsti ir skatinti smarkiau dirbti...
tomis akimirkomis kai rodės plyš smilkiniai viskas poetizuotai neatrodo, sunku, bet dabar, man nėra žodžių tam sunkumui apibūdinti, aš jo tiesiog nepamenu...
daktaras sako, atsimerk, tuoj bus sąrėmis, nelaikas miegoti, o aš matyt iš nuovargio jau nelabai žvaliai atrodžiau. Stumiu keletą kartų, kerpa, vėl stumiu, sako duokš ranką - paliečiu savo vaiko galvytę. Jetau, jėgų stumti iš kažkur atsirado, kas kas gi ten toks? kaip atrodo mano vaikas???
staiga palengvėjimas užplūsta, viskas... gimė! aš matau! dukryte, ar gali būti, kad mano vaikas toks nuostabus??? kokia tu švelni ir trapi ant mano krūtinės...
kokia ryški Tavo spalva, švelniai rausva, o ir gydytojų apranga kokia gražiai balta, o tas kamuolys gimdykloj -ar jis ir buvo toks ryškiai mėlynas? o kas čia gimdyklą taip smarkiai apšvietė? o kas krūtinėje darosi? kodėl ta mano širdis tokia didelė, ji išsipūtė, ar neiššoks?!
dingo klausimai ar mylėsiu savo vaiką pakankamai, ar tilps širdelėje toks pat dar vienas didelis jausmas kokį vyrui jaučiu... JUOKAS dabar visos tos dvejonės, gimei Tu ir atsinešei rankose spalvotą akvarelę - nuspalvinai viską tokiomis spalvomis, kokių dar gyvenime nesu regėjusi.
...štai kur moters gyvenimo pilnatvė...
