Sielos ramybė

Gal daugiau yra tokių nenurimusių?

Atrodė, kad seniai radau sielos ramybę. Atrodė, kad esu santarvėj su savim. Atrodė, kad esu stipri. Bet taip buvo tol, kol viskas buvo gerai, kol mylėjau, buvau mylima. Tuo metu savanaudiškai tikėjau, kad viskas gyvenime yra lengva ir paprasta, kad reikia tik tikėti, kad viskas visada yra į gera. Buvau išpuikus, nes atrodė, kad kiti nieko nesupranta ir nemoka gyventi taip, kad turėtų sielos ramybę. Atrodė, kad aš viską moku ir žinau.

Taip buvo iki pirmo sukrėtimo.

Dabar esu kabanti kažkur, nieko nesuprantanti, nelaiminga, nuolat ašarose. Nesugebu tikėti, kad viskas, kas vyksta, tik į gera. Nesugebu visko priimti ir susitaikyti su situacija. Nesugebu savęs nuraminti. Kartais labai trumpam patikiu "gyvenimu", bet tik trumpam ir tai manęs nenuramina. Proto balsas niekad netyla.

Išmokau melstis, maldose neprašau nieko daugiau, tik sielos ramybės. Gal kada turėsiu...

o kokiom kryptim tu domiesi?

nežinau..aš nieko nežinau:(

aš net nesidomiu turbūt, aš tiesiog desperatiškai bandau kabintis už kažko.

Aš labai ilgai gyvenau laiminga ir nebesigilinau į savo sielą. Ir gavau pamoką. Kartais atrodo, kad aš ją jau išmokau, bet turbūt dar ne. Turbūt, kai išmoksiu, bus ramiau.

Skaitau dabar A. Svijašo Išmintingą gyvenimą. Bet man dar trūksta patikėjimo tuo, ką skaitau.

tada tau reikia rasyt i kertele sielai, nes sitam skyriuje raso ezoterika besidomintys zmones, ir cia tave (netycia aisku) gali tik dar labiau supainioti.

bet jei jau cia atejai, tai galiu pasakyt, kad as ramybe radau kabaloje, o pradedantiesiems siulyciau pradeti nuo NT skaitymo, perskaicius koki 100 kartu, kad ir automatiskai, randasi didelis pagerejimas, tada galima ir po kitas sritis pradet dairytis, dar labai gerai nueit i baznyciau, geriausia tokiu metu, kai zmoniu nedaug buna, pvz.: eiline diena per vakarines ar rytines pamaldas. i gamta eik (tik butinai viena), pasedek kokia valnad prie tekancio vandens, issimaudyk saltoj upej, visi sitie dalykai veikia kaip nuskausminamieji, kai siela baisia skauda, bet negydo. vaistus susirats turesi pati.
sekmes, nepasiduok, kiekvieno zmogaus kely atsiranda neapeinamos duobes, i kurias belieka tik ikristi, kad islipti galetum jau kitoje kelio puseje.
Papildyta:
beje, kliedesiu siulyciau neskaityt. po to buna, kad stogas pavaziuoja, geriau jau kokia nekalta merfio "jusu pasamones galia" paskaityk. is esmes tai irgi kliedesiai, tik nepavojingi.

Nežinau, neužtenka man kertelės sielai, man reik kažką rasti. kažkokį kelią iš duobės.

Mano nuomone,tai kai ateis laikas,tikrai atsiras ir kelias.Ir nesupyk prasau,tai tu rasai,kad atrodo jau seniai radau sielos ramybe,tai rasai,kad as labai ilgai gyvenau ir nesigilinau i savo siela.Kazkaip keistai skamba.Arba kiekvienas savaip supranta sita dalyka.As ne medike,bet manau,kad tau depresija.As irgi kazkada buvau panasioj situacijoj.

Aš dabar skaitau Šv. Teresėlės "Vienos sielos istoriją", net ši didi šventoji neišvengė abejonių, ir ne visada jos sieloje buvo ramybė, nesistebėk, kad ir tavo gyvenime ateina valandėlė, kai atrodo, nebėra nei prasmės nei išeities. Net tamsoje reikia keliauti šviesos link, nors kartais net nežinai kur ta šviesa, taip viską apniaukia debesys, man ta šviesa - Kristus. Stengiuosi pasikliauti juo ir laukiu, kad jis pats mane vestų , kai aš nematau kur eiti.

Taip, ir aš ją gydausi vaistais ir psichoterapija jau daugiau nei du mėnesius. Bet matyt to neužtenka man.

Du menesiai tai dar nedidelis laiko tarpas.As kazkur apie du metus kankinausi.Dabar galiu pripazinti,kad nelabai ir pati norejau pasveikti,nes nesusitaikaiu su esama padetim,labai norejau,kad visi manes gailetu.Kai prisimenu ta busena tai net siurpas nupurto.Linkiu,kad tau nereiketu tiek daug laukti.O beje,kokia priezastis priverte tave taip jaustis?

Ir aš nesusitaikau su situacija ir čia mano bėda

Nenoriu apie priežastis kalbėti. Bet suprantu, kad esu verta visko, kas su manim darosi.

O sielos ramybę turėjau, kol bėdų nebuvo. Ta ramybė tiesiog buvo, nereikėjo nieko papildomai daryti. Ji buvo. Bet matyt netikra, kad taip greitai dingo. Dabar ieškau tikros.

Aš nenoriu dvejus metus kankintis, aš rasiu ramybę daug greičiau. Ir gailesčio man jau nebereikia, nors pradžioj tikrai labai jo reikėjo.

Gal reikia daugiau melstis, nes po maldų ir ramybės ir užsimiršimo prašymo man būna lengviau gal valandą ..

o kaip tu įsivaizduoji, kas yra sielos ramybė? aš manau, kad tu jautei sotų pasitenkinimą, o su sielos ramybe tai neturi nieko bendro. sielos ramybė, tai harmonija su visu pasauliu, savim ir kūrėju, žmogus priklausomas nuo žemiškų vertybių, niekada negali jausti sielos ramybės. manau, kad sielos tikrają sielos ramybę atrandi tik pavieniai asmenys, kaip taisyklė iki jos tenka praeiti ilgą kančių kelią.

winia, įdedu čia tau vieną kabalistinę pasaką apie gyvenimo prasmę ir sielos ramybės paieškas, galbūt tau ji padės rasti, nors menką takelį:

Kartą gyveno burtininkas, didingas, gražus ir nepaprastai geras... Tačiau jis buvo vienas. Šalia jo nebuvo nieko. Nebuvo nieko, su kuo jis galėtų žaisti, į ką galėtų kreiptis. Nebuvo nieko, kas į jį kreiptų dėmesį... Nebuvo nieko, su kuo jis galėtų pasidalinti viskuo, ką turi... Ir ką gi daryti? Juk taip liūdna būti vienam!

Ir susimąstė jis: "O ką, jei sukurčiau akmenį? Kad ir mažutį, bet gražų? Gal šito pakaktų? Aš glostysiu jį ir jausiu, kad yra kažkas, kad tas kažkas yra greta manęs, ir mums bus gera dviese, juk taip liūdna būti vienam..." Jis tik most savo burtu lazdele – ir šalia jo atsirado akmuo. Kaip tik toks, kokį sugalvojo.

Glosto jis akmenį, apkabina jį, tačiau jis ničniekaip neatsiliepia, nejuda. Nori mušk, nori glostyk – akmuo pasilieka, koks buvęs – bejausmis! Tai kaipgi su juo draugauti?

Pradėjo burtininkas bandyti – padarė nevienodus akmenis, uolas ir kalnus, vandenis ir sausumas, Žemę, Saulę, Mėnulį – visą Visatą užpildė akmenimis!.. Bet jie visi nieko neatsakė... o jis jautėsi toks pat vienišas...

Ir pagalvojo burtininkas: „O gal man sukūrus kokį augalą, tarkim gražią gėlytę? Aš ją palaistysiu, pastatysiu lauke, kur šviečia saulė. Aš prižiūrėsiu gėlę, o ji džiaugsis. Ir mums bus gera kartu! Juk taip liūdna būti vienam...“

Jis vėl mostelėjo savo stebuklingąja lazdele ir priešais jį atsirado gėlė, kaip tik tokia, kokios norėjo. Iš džiaugsmo ėmė šokti aplink ją, bet gėlė nešoka, nesisuka ir beveik jo nejaučia. Ji sureaguoja tik tada, kai burtininkas ją laisto: tada ji atgyja, o jei nepalaisto – miršta. Bet kaip ji gali būti tokia abejinga gerajam burtininkui – juk jis pasirengęs jai atiduot savo širdį!.. O nėra kam...

Ką gi daryti?.. Juk taip liūdna būti vienam!..

Ir pradėjo burtininkas kurti įvairių įvairiausius augalus: didelius ir mažus, sodus ir miškus, girias ir laukus...

Bet jie visi kaip vienas – nieko jam neatsako. O jis toks pat vienišas...

Galvojo, galvojo burtininkas ir sugalvojo: „O jei sukurčiau kokį nors gyvūną? Tik kokį? Gal šunį? Taip šunį! Tokį mažą, linksmą ir švelnų. Aš visa laiką žaisiu su juo. Mes eisime pasivaikščioti ir mano šunelis visur bėgios. O kada aš grįšiu namo į savo, ne – į mūsų pilį jis išbėgs manęs pasitikti. Ir mums bus taip gera kartu. Juk taip liūdna būti vienam!“

Jis ir vėl pamojo savo burtų lazdele ir šalia jo atsirado šuniukas, kaip tik toks, kokio norėjo. Ir ėmė jis juo rūpintis: davė valgyti ir gerti, apkabindavo jį, prausė, vedžiojo palakstyti – viską darė dėl jo...

Bet kokia gi gali būt šuniuko meilė?.. Jis tik būna šalia burtininko, guli palei kojas, visur sekioja iš paskos...

Ir pamatė burtininkas, kad netgi šuo (o gaila), su kuriuo jam taip gera žaisti, vis dėlto negali atsakyti jam tokia pat meile, kurią jis jam duoda. Šuo tiesiog nesugeba būti jo draugu, negali įvertinti, ką burtininkas daro jam. O šito burtininkas juk taip trokšta!

Ir ėmė jis aplink save kurti žuvis, roplius, paukščius, gyvūnus, bet tik dar blogiau tapo: niekas jo nesupranta, o jis kaip buvo, taip ir liko – vienišas...

Ilgai mąstė burtininkas ir suprato: „Tikru draugu gali būti tik tas, kuriam labai manęs reikės, kuris ieškos manęs, kuris viską galės daryti, kaip aš. Galės mylėti kaip aš, suprasti kaip aš. Tik tada jis mane supras! Jis turi būti toks, kaip aš! Bet būti tokiam, kaip aš?.. Hmmm... Kas gi gali būti toks, kaip aš? Kad pajėgtų įvertinti tai, ką jam duodu, kad galėtu man atsakyti tuo pačiu. Nes ir burtininkui reikia meilės. Kas gali toks būti, kad mums būtų gera kartu? Juk taip liūdna būti vienam!..“

Ir pagalvojo burtininkas: „Gal tai žmogus? Ir tikrai... gal būtent žmogus galės tapti man artimu draugu, galės būti toks, kaip aš. Tik reikia jam padėti. Ir tada kartu mums bus taip gera, nes juk liūdna būti vienam!..“

Darsyk mostelėjo burtininkas savo lazdele ir atsirado toli nuo jo vieta, o ten žmogus...

Bet žmogus taip toli nuo burtininko, kad net nejaučia, kad burtininkas yra, nejaučia to, kuris jį sutvėrė. Nejaučia to, kuris viską sukūrė tik jam: akmenis, augalus, gyvūnus, paukščius, namus ir kalnus, laukus ir miškus, mėnulį ir saulę, lietų ir dangų, ir dar labai daug visko... visą pasaulį... netgi futbolą ir kompiuterį! Visa tai žmogus turi... O burtininkas taip ir liko vienas... Bet juk taip liūdna būti vienam!..

O žmogus net neįtaria, kad yra burtininkas, kuris jį sukūrė, kuris jį myli, kuris laukia ir kviečia jį: „Ei, negi tu nematai manęs!? Juk tai aš, aš tau daviau viską. Nagi eikš pas mane! Dviese mums bus taip gera, juk taip liūdna būti vienam!..“

Bet kaip gali žmogus, kuriam ir taip gerai, kuris turi viską, netgi futbolą ir kompiuterį, kuris nepažįsta burtininko, staiga panorėti surasti jį, susipažinti su juo, suartėti su juo, pamilti jį, būti jo draugu. Ir taip pat pasakyti burtininkui: „Ei, Burtininke!.. eikš pas mane. Kartu mums bus gera, juk taip liūdna būti vienam!..“

Žmogus pažįsta tik tokius, kaip jis, pažįsta tik tai, kas jį supa. Jis žino, kad reikia būti tokiam, kaip visi: daryti tai, ką daro visi, kalbėti taip, kaip kalba visi, norėti to, ko nori visi. Suaugusių nepykinti, gražiai prašyti: namuose – kompiuterio, per išeigines – futbolo. Visko, ko reikia, žmogus turi! Kam jam apskritai žinoti, kad kažkur yra burtininkas, kuriam liūdna be jo?..

Bet burtininkas geras ir išmintingas. Paslapčia jis stebi žmogų... Ir štai vieną ypatingą akimirką, tyliai tyliai, pamažėle ir atsargiai mosteli savo stebuklingą lazdelę. Ir štai žmogus jau nebegali gyventi taip, kaip anksčiau. Ir nei kompiuteris, nei futbolas nebedžiugina jo.

Ir trokšta, ir ieško jis kažko, dar nesuprasdamas, kad tai burtininkas palietė jo širdį savo stebuklinga lazdele, sakydamas: „Nagi!.. eikš pas mane, kartu mums bus gera, juk dabar ir tau liūdna būti vienam!..“

O gerasis ir išmintingasis burtininkas vėlei padeda jam: darsyk mosteli lazdele ir žmogus jau jaučia, kad kažkur yra stebuklinga pilis, kupina visokiausių gėrybių, ir kad pats burtininkas laukia jo ten. Nes tik kartu jiems bus gera!

Bet kur ta pilis? Kas parodys man kelią pas jį? Kaip susitikti su burtininku? Kaip man jį rasti?

Žmogaus širdį vis liečia ir liečia burtininko lazdelė... ir jau negali jis nei valgyti, nei miegoti! Visur jam matosi tik pilis su burtininku ir jis visiškai nebegali būti vienas, juk taip bloga būt vienišam!

Tačiau, kad žmogus taptų toks, kaip burtininkas (išmintingas, geras, mylintis, amžinas) jis turi mokėti daryti viską, ką daro šis. Visur turi būti panašus į jį. Tik čia mostelėjimas lazdele jau nepadės. Šito žmogus turi išmokti pats. Bet kaip?

Dėl to burtininkas nepastebimai ir atsargiai, neskubėdamas, švelniai veda žmogų: iš lėto mosteli stebuklingąją lazdele ir nuveda prie didelės senovinės stebuklų knygos – knygos Zohar... O joje visas kelias, visi atsakymai, kaip viską daryti, kad galų gale būtų gera. Nes kiek gi galima būti vienam...

Ir žmogus stengiasi greitai greitai prasibrauti į pilį, susitikti su burtininku, susitikti su draugu, būti šalia jo, pasakyti jam: „Na!.. mums bus taip gera kartu, juk taip liūdna būt vienišam...“

Tačiau pilį saugo aukšta siena ir griežti sargybiniai. Ir kuo aukščiau ant jos užlipa žmogus, tuo grubiau yra atstumiamas. Tuo skaudžiau krenta, tuo didesnę tuštumą ir bejėgiškumą jis jaučia, ir šaukia jis burtininkui: „Kurgi tas tavo gerumas ir išmintis? Kodėl tu taip kankini mane? Kam kvietei mane pas save? Kodėl padarei taip, kad man bloga be tavęs?...“

Bet... staiga pajunta stebuklingos lazdelės mostelėjimą – ir vėl veržiasi į priekį, kopia siena aukštyn, kad apėjęs sargybinius užliptų į viršų ir išlaužęs pilies vartų spyną surastų savo burtininką...

Patyręs tiek smūgių ir nesėkmių, jis išsiugdo atkaklumą, įgyja jėgą, išmintį.

Iš nevilties ir nusivylimo auga norai, žmogus pats mokosi daryti visus tuos stebuklus, kuriuos daro burtininkas. Jis pats mokosi kurti tai, ką tegalėjo tik vienas burtininkas!

Iš nesėkmių gelmės auga meilė, ir labiausiai už viską jis nori vieno – būti šalia burtininko, matyti jį, viską atiduoti, neprašant sau nieko. Juk tik tada jam bus gera! Juk visiškai neįmanoma būti vienam!

Ir tada, kai jau visai nebegalės be burtininko, tada, bet tik tada, pilies vartai atsidaro patys! Ir iš pilies atskuba burtininkas jo pasitikti, sakydamas: „Na! Kurgi tu buvai! Eik šen pas mane! Kaip mums dabar bus gera! Juk mes abu žinome, kaip bloga ir liūdna būti vienam!..“

Ir nuo to laiko jie visada kartu. Ištikimi, neišskiriami ir mylintys vienas kitą draugai.

Nėra aukštesnių ir gilesnių jausmų už tuos, kuriuos jie dabar patiria. O meilė taip užpildo jų širdis, kad nieks net negali prisiminti, kaip ilgu buvo būti vienam!..

Įsiklausykite kiekvienas atidžiai: „Gal kas nors iš jūsų tyliai girdi, kaip spragteli širdyje stebuklinga lazdelė, kad svarbiausia gyvenime – susitikti su burtininku... ir kad tik tada tau bus gera!“