Šuo ir "naujas" vaikas

Jei aš bučiau augus tokioje draugijoje, tai manau bučiau buvus pati laimingiausia.... Tik deja pirmas nuosavas šuo atsirado, kai man buvo 15metų..

Sveikos, mamytes . Noriu paklausti, kaip jus palaikote "svara ir tvarka" kai namuose yra visur ropinejantis mazius ir suo? Nes as jau baigiu pablusti nuo to nuolatinio grindu sluostymo , jau vyras mane Freken Bok pradejo vadinti, o vaikis praropoja per kambari - ir atrodo lyg butu musu prancuziukes budoj pagulejes - visas plaukais aplipes ir dar su barzda is juodu plauku (smakras taigi seiletas visas)
Uzdaryt sunio nenoriu ir neiseitu - ji pripratus, kad turi but su mumis. Vaikas labai judrus - ant pakloto dekio nebuna, jam reikia visur replioti. Tai, gal sakau, ir tegu buna tais plaukais apkibes - kai jau burnos nebesimatys, nupurtysiu, ir tiek Nes as jau tikrai .
Ir dar - kai parvedate suni is lauko, ar kiekviena karta plaunate kojas? Mes bandem, bet pradejo pedytes susti - turbut neisisluosto gerai kaskart, tai dabar tik sausai nuvalom, bet ir vel - neramu man kazkaip, kad kokiu zarazu neparnestu sitaip
Aciu is anksto . Zinau, kad laikant suni higiena nukencia, bet kazkaip iki siol taip nesijaute - patys grindim nesliauziojom ir ju nelaizem , o dabar yra kas tuo uzsiima, tai ir nerimauju...

Mano irgi vaikai šliaužiojo plaukuoti kaip sobakevičiai, o kas čia tokio?, tas amželis po pusmečio praeis, dings ir problema, reikia tik atsipalaiduoti ir džiaugtis gyvenimu
Taigi-niekaip nieko nesprendžiau, viskas praėjo savaime

Na va, visokiausių nuomonių prisiklausiau. O vis tiek neaišku. tai kaiop reikia vaikelį augintiniui pristatyti. Ir informacijos niekur nerandu. Aš labiau pergyvenu, kad mūsų lepūnėlė nesusirktų depresija kai parsivešim į namus .Nes mūsų mišrūnei yra 3metai, miega kartu su mumis. Labai norėčiau, kad jie su vaiku taptū draugais.

Nors šuo vaikus myli. Kai su draugų vaikais žaidžia tai būna labai kantri. Bet juk su vaikais buna tik kokias kelias valandas, ar užteks jai knatrybės 24h per parą

Gal kartais radote kur informacijos kaip elgtis su šunimi kai šeimoje atsiranda pagandukas?

Parašykit prašau.

Galiu papasakoti is savo patirties - kaip mums sekesi pazindinti savo suni su naujagime dukryte. Musu suo - vidutinio dydzio misrunas, kazkas tarp kurto ir aviganio, tik ugis neatitinka Tuo metu, kai gime maziuke, siuniui buvo lygiai 1 m - suo energingas, judrus, musu su vyru be galo mylimas, palepintas, priprates miegoti vienoje lovoje su mumis, zodziu, turejom daugybe priezasciu bijoti suns reakcijos gimus vaikiukui. Beje, prie viso to ka pavardinau, prisidejo dar ir tai, kad likus porai men iki gimdymo paaiskejo, kad musu suniukas turi grybeli , be to - jis nuo mazens nemegsta vaiku. Ir nezinau, kas mus gasdino labiau - tai, kad suo turi grybeli ir gali nespeti isgyti iki vaiko gimimo, ar tai, kad jis aplamai netoleruoja vaiku - juos puola, nors su paaugliais ir suaugusiais yra labai meilus. Tai va.
Kai gime dukryte, suo jau lyg ir buvo apgydytas nuo grybelio, bet tiksliai dar to nezinojom - reikejo pralaukti kuri laika, tada vesti pas gydytoja kartoti tyrima, kad isitikint ar grybelio jau nebera. Del sios priezasties i musu kambari, kuriame gyvenome su dukryte, suns nutarem grieztai neleisti - del visa ko. Ir stai, atejo ta diena, kai grizau su mazyle is ligonines. Parsivezem ja vezimelio krepsyje, ir kadangi maziuke miegojo, krepsi pastaciau ant lovos. Suo atbego i kambari pasidziaugti manimi - vyras sake, kad kol manes nebuvo, suo pas ji lovoje beveik nemiegojo, miegodavo pagrinde pas vyresniji sunu, o kai grizau namo, sunelis be proto dziaugesi, aisku, tikejosi vel miegoti kartu su mumis, o mazyles ne nepastebejo. IR stai tada maziuke suknirze savo krepsyje - pradejo budintis. Ta pat akimirka suo baisiai lodamas puole ant krepsio - as vos spejau ji pagriebti ir ismesti is kambario. Kas tada daresi! Mes su vyru vos neverkem - galvojom, kad suns teks atsisakyti, nes jis uz kambario duru lodavo vos isgirdes mazosios balsiuka, staugdavo, kad neisileidziam, gulejo prie duru ir niekur nesitrauke. Net isvestas pavedzioti tik greitai atlikdavo reikalus ir tisdavo namo - vel i "posta" prie kambario duru ir vel nervuodavosi, bandydavo isiverzti kai tik kas nors eidavo pro duris, vyresniesiems sunus bandydavo kasti, jei tie noredavo sulaikyti, atitraukti nuo duru, net vyrui viena karta vos neikando - kaukstelejo dantimis palei ranka, kai vyras neleido pralisti pro kojas link mergaites. Taigi, dvi-tris dienas suo kele baisu triuksma ir aiskiai pyko. Mums nebeliko nieko kito, tik saugoti, kad jis neieitu i kambari ir kantriai laukti. Beje, skambinau vienai suninkei ir prasiau patarimo - ka daryti? Atsisakyti suns nenorim, o kaip jam padet, kad taip neliudetu ir priprastu prie kudikio? Nes su suniu butent tai ir vyko - jis ziauriai liudejo. Tiesiog buvo be proto gaila matyt, kaip jis kankinasi. Tai ta sunininke pasake - pirmiausia, suo turi namuose tureti savo vieta ir zinoti komanda "i vieta" - ta komanda turi buti taip grieztai iskiepyta, kad suo paklustu be jokiu kalbu ir reikia varyti ji i vieta kaskart, kai jis maisosi po kojom, netinkamai elgiasi, taigi, musu atveju, kad nestaugtu uz duru, turetume nuvyti ji i vieta. "Vieta" - tai lyg ir suns sudrausminimo priemone. Na, mes tos vietos savo suniui neturejom ir taip staigiai negalejom suorganizuoti - musu butas tam per mazas, todel suniukas miega lovose pas seimininkus - anksciau su manim ir vyru, o dabar su sunum. Ir kad jau savo vietos suo neturejo, tai sitas problemos sprendimo budas mums negalejo padeti. Todel mes ememes kitu, taip pat svarbiu, priemoniu pripratinti suni prie vaiko - pirmiausia, eidama i lauka su vezimeliu paimdavau ir suni. Tik zinoma kai eidavau ne viena - su vyru ar kuriuo nors is vyresniu vaiku, kad vienas zmogus stumtu vezima, o kitas vedziotu suni, nes musu suo be proto energingas, ramiai su pavadziu neina, vis tamposi, laigo pirmyn atgal, todel vienai su vezimu ir suniu buvo neimanoma vaikscioti. Su ramiu sunimi, manau nebutu problemu vaikscioti ir vienai mamai su vezimeliu. Sie pasivaiksciojimai teike daug dziaugsmo sunyciui ir jis akivaizdziai tapo ramesnis. Sekantis etapas buvo - supazindinti suni su vaiku. Leliuke issinesdavau is kambario, ir kuris nors is vaiku arba vyras prilaikydavo suni, o as parodydavau jam vaika. Su laiku pradejau leisti lyzteleti kojyte, galvyte - bet ne iskart, nes pradziai jis labai energingai prie dukrytes verzdavosi ir bijodavau, kad netycia neuzkabintu su koju nagais ar per stipriai nebaksteltu nosimi. Dabar jau retkarciais isileidziu i kambari ir leidizu apuostineti mergaite gulincia ant lovos, lyzteleti ja. O svarbiausia - kad suo ja beprotiskai myli ir dziaugiasi kiekviena galimybe prie jos prisiartinti. Taigi, elgesys per trumpa laika pasikeite kardinaliai - nuo agresyvoko perejo i visiska pripazinima ir meile. Kai pirmakart i namus atejo pediatre, suo netgi bande ja pulti - nenorejo leisti i kambari, kuriame yra mergaite! O suo juk meilus, suaugusiu niekad nepuldavo taigi, viskas baigesi - puikiai - nors kol kas vis tiek suni prie vaiko prileidziam nedaznai ir trumpam, suo su viskuo susitaike ir dziaugiasi kiekviena akimirka, praleista salia maziausios seimininkes Be abejo, ateityje taip pat neketinu palikti vaiko su suniu vienu, be musu prieziuros, nors ir zinau, kad kai mazoji paaugs, ji lakstys ir zais su suniu, jis ja tikrai myles ir saugos, bet - suo yra suo, jis gali be blogu ketinimu uzgauti ar net suzeisti vaika. Taigi, nebijokit, bandykit daryti panasiai kaip mes, svarbiausia, jei yra galimybe, ismokykit suni klausyti komandos "vieta", tai turetu palengvinti pereinamaji laikotarpi, jei jusu suo toks pat emocionalus ir islepintas kaip musiskis Ir parasykit, kaip sekesi, bus idomu - juk gali buti, kad jusu suo visiskai kitaip sureaguos i mazaji zmoguti - tiesiog pamils ji is karto ir be problemu susitaikys, kad negali uzeiti i ta kambari, kuriame gyvena vaikas

Sveiki, šuniukų mylėtojai Auginam du vaikus - 4 metų pitbulį Baksą ir beveik 11 mėn. sūnelį. Mums kažkaip nekilo problemų su šuns pripratimu prie vaiko. Didžiausia problema yra dabar, kai vaikiukas pradėjo visur ropot, viską, kas ant grindų dėt į burnytę. Mūsų šuo labai labai šeriasi. Kambarį valau kiekvieną dieną, bet tų plaukų vis yra ir yra. Visi giminaičiai nusistatę prieš mūsų šunį, nes jiems atrodo, kad tokios veislės šuo ir vaikas - nesuderinami dalykai, o kai dar taip mažai vietos. Man vis kyla visokių minčių: gal ieškot jam naujų šeimininkų? Gal yra kas augina tokios veislės šunį ir mažą kleckiuką? Kaip jūs sprendžiat iškilusias problemas? Ar plaukai gali pakenkti vaikui, jeigu patenka į organizmą?

Baikit jūs, juk puikiai gyvenat. Tik reikia dažniau šuniuką pašukuot, dažniau prasiurbti kambarius ir tiek. Mūsų rajone vaikšto viena šeima. Vyras, žmona, mažas vaikiukas vėžimėlyje ir pitbulis prie vežimėlio. Jie labai šauniai gyvena, vaikšto visi kartu po miškelį.

Nuu jeigu visus nuraus ir suvalgys
O šiaip tai ne

Butent as labai tau pritariu. Pries renkantis suni ir ji isigyjant reik gerai pasvarstyti tame tarpe ir atveji jei atsirastu kudikis. Stafai buvo isveisti selektyviu budu kovoms. Nors ir kaip jie svelniai uzauginti butu, instinktas gali buti issauktas bet kuriuo metu. kas cia mada pirkti stafus?. Jie yra itraukti i pavojingu sunu sarasa neveltui bet del nestabilios psichikos. As pati turiu anglu springeri ir jo jokiu budu neatsisakyciau gimus kudikiui. del Stafo- nebent jei labai isaukletas, ir netapes alfa seimoje. jei seimoje jis save laiko hierarchijos virsuje, tada kils problemu, nes jis pats spres ka priimti i tariama "gauja" ko ne. Jei seimininkai yra alfa, tada suo paklus alfa nario sprendimui. Is prigimties sunys nelinke vadovauti, bet jei nera grupes lyderio tada ta pozicija jie pasinaudoja, nes kazkas turi buti lyderis. Taip kad viskas labai priklauso nuo to ka is sunio padarete ji augindami, niekada neatmetant fakto kad ju instinktai kartais paima virsu ir visi igyti refleksai gali dingti akimirksniu.

Nu ka, ir vėl trukt už vadžiu ir vėl iš pradžiu. Visą internetą išmaišiau, bet niekur neradau, kad ji buvo veisiami kovoms su žmonėmis, gal protinguoliai galite apšviesti, kur tai parašyta? Jei nežinote, kokie buvo reikalavimai tam "selektyviniui veisimui", tai gal geriau garsiai ne nereiškit, švelniai tarian, nevisai teisingu minčiu.

Kas čia per mitai, kad stafai išveisti kovoms? Niekada taip nebuvo.
Kai Stafordšyro bulterjeras buvo atveštas į Ameriką, amerikiečių veisėjai jį keitė (veisė) dvejomis kryptimis: kovine ir parodine (šeimos šuo). Iš kovinės atmainos išveisė pitus (šiuo metu jie irgi veisiami kaip naminiai, o ne koviniai šunys ir naikinama jų agresija kitiems šunims), o iš parodinės atmainos išveisė stafus. Kiti dar rašo, kad stafas buvo išveistas iš pitų kaip NEkovinė jo atmaina, kaip šeimos draugas, įliejant kitų veislių kraujo.

pirma karta girdziu, kad stafai isveisti maisant pitus su kitomis veislemis.
kiek as skaiciau istorija ir kiek ja verciau (per skirtingus saitus ir knygas), ten buvo sakoma, kad stafu veisle ikure, kai grupe zmoniu norejo toliau uzsiimti pitais, bet nebenorejo buti susije su sunu kovomis. pirmas stafas ir buvo pitas. tik juos pavadino kitu vardu. na bet cia OT.

nera jokio skirtumo, ar namie auginat stafa, ar koki kita panasaus dydzio suni - vienodai reikia mokinti tiek suni tinkamai elgtis su vaiku, tiek vaika tinkamai elgtis su suniu. ir kas cia per mada kvailus mitus skleisti visur.