QUOTE(liepa27 @ 2010 11 12, 11:18)
be to,mano vaikas,pasirodo yra ne is tu,kurie dievina gyvunus,
Būtent, juk matyti pagal vaiką ar jis kreipia dėmesį į gyvūną ar ne

Nuo 2 metukų jau vaikas manau pats parodo ar jie jam svarbūs, kai pas ką nors pamato. Aš suprantu, kai tėvai visa širdimi ir visu protu nori gyvūno, tai aišku jiems nesvarbu ko nori vaikas ir jie perkasi sau, bet ir saugo tada akylai nuo vaikų. Bet ta nesąmonė, tas skalndantis mitas, kad vaikas augs geresnis ir atsakingesnis...

Atvirkščiai, jis gali tik pykti, tingėti vedžioti, tingėti valyti balutes, net kankinti šunį, kai tėvai nemato. Ar negalima atsakingumo mokyti kitaip? Po valgio pavalyti stalą, palaistyti gėles, išmesti šiukšles, nunešti ar suplauti indus? Absurdas atsakingumui pirkti gyvus padarus. Kitas reikalas, kai vaiko pirmas žodis būna au-au, o ne ma-ma

Bet ir tai, vaikas lieka vaiku. Tėvai visgi visą savo atsakomybe prieš savo vaiką ir gyvūną vistiek turi nešti ir jei tėvams nėra taip, kad gyvūnas irgi be proto reikalingas irgi nesąmonė vaikams pirkti šunis ar kates, nesvarbu, kad tiems vaikams jau 10 ar 12 metų. Užaugs ir nusipirks.