Lazdinija, nuostabu
Vaikas ir knygos (Pagal S. Maršaką)
Pas Kaziuką Kmitą
Gyveno knygelės;
Visos sukramtytos, -
Lyg jas skaitė pelės...
Oi, kaip sudraskytos,
Oi, kaip subadytos!
Kitos net kuprotos, -
Baisiai sudorotos!
Kaziuką begėdį
Knygos neviliojo, -
Kur buvęs, kur sėdęs,
Jisai jas tepliojo.
Knygos dažnai skundės,
Dažnai jos verkšleno,
Bet ką padarysi -
Pas Kazį gyveno!
Pešės Kazys su Simu,
Užsimojo su Klimu.
"Skaitymai" visai suplyšo, -
Iš knygelės žarnos kyšo...
Skundėsi Maironis,
Dainius Lietuvos:
- Susilaukiau, žmonės,
Aš sunkios dienos!
Plėšo ir spardo išdykėlis
Mane vaikas nevykėlis!
Ne geriau ir Robinzonui -
Jam įlaužti abu šonai.
O Žemaitei trūksta lapų, -
Imk ir lįsk stačiai į kapą!
Dar blogiau su Donelaičiu, -
Išbadyta šimtas raidžių.
O "Gramatikos" kamputy -
Peiliu išgręžta skylutė.
"Geografijoj" Šinkūno -
Pritepta šunų, svogūnų,
Dar ant krašto parašyta:
"Ši knygelė Kazio Kmito...
Kas paims ją nesiklausęs -
Tam nulinks lig žemės ausys!"
- Kur mums lįst, kur mums eit,
Žada Kazys greit pareit?!
Broliai Grimai šitaip sako:
- Bėkim, kol dar turim kvapo!
Vargšas tik uždavinynas,
Ant kurio gulėjo blynas,
Susivaldęs taip prašneko:
- Iškentėti daug man teko...
Aš žinau, kad tas Kazys
Mus į grabą nuvarys!
Oi, kur paspruksime nuo vaiko,
Išdykėlio ir paiko?!
- Nurimk, Dalyba - Atimtis!
Yra dar tokia išeitis! -
Jam rūsčiai kirto Robinzonas,
Tasai drąsusis kapitonas.
- Tuoj plauksime į mano salą,
Visiems vargams surasim galą!
Bet Robinzoną stvėrė Grimai:
- Į tavo šalį? Pamišimas!
Keliaukime į biblioteką,
Ten rasime tikrų draugų...
Na, greičiau, broliukai, bėgam
Iš to vaikiagalio nagų!
- Pirmyn! - suriko Don Kichotas, -
Mūs laukia nuotykiai ir puotos!
Nelaimingosios knygelės.
Atėjo į skaityklą kelios...-
Šviečia lempos ties stalais,
Tviska spintos su stiklais.
- Ot, kad čia gyvent galėčiau,
Visiems mokytis padėčiau! -
Šitaip mąstė kiekviena
Mūs knygelė verkdama.
Kur pažvelgsi - vis lentyna,
VVVisur miela, visur gryna...
Štai kur knygų tikras rojus!
Nieks čia jų nespardo kojom.
Tik staiga uždavinynas,
Gramatikos kaimynas,
Skaičiuoti ėmė:
Du ir du, -
Keturi,
Du ir trys, -
Bus penki!
Aritmetika pakvaišo:
Puolė laukan lyg vagis,
Bet tuo tarpu sargas raišas
Brakšt, įėjo pro duris.
Sargas kambarį išvalė
Ir nušluostė dulkeles.
Jau norėjo eit iš salės,
Kai pamatė knygeles.
Guli vargšės be viršelių,
Visos purvinos lig kelių.
Imk skaityti - nesuprasi -
Knygos galo nesurasi!
Sargas taip susigraudino -
Knygų vos neapkabino:
- Knygos, vargšės jūs knygelės,
Kas, berniukai ar mergelės,
Jus taip baisiai nuteriojo
Ir taukuose išvoliojo?
Jūsų laukia knygrišys,
Tas senelis labdarys.
Jis vargšelių pagailės,
Naujus marškinius uždės.
Kur reikės, dar suklijuos,
Nugarėles paauksuos!
Bibliotekos knygų daina
Pas mus, nelaimingosios
Knygos skarmalės,
Štai jums, vargingosios,
Spintos ir salės!
Eikit ir stokit,
Tik neraudokit,
Visas priglausim,
Švariai nuprausim.
Iš kolenkoro
Pasiųsim po švarką,
Kvėptelsit oro,
Suprasite tvarką!
Pas mus, nelaimingosios
Knygos skarmalės,
Štai jums, vargingosios,
Spintos ir salės!
Grįžo knygos iš rišyklos,
Pamanytum - iš skalbyklos.
Visos švarios, parėdytos,
Nepažintum! - visai kitos.
O tuo tarpu Kazys Kmitas
Iš mokyklos liūdnas ritas;
Mat, egzaminai greit bus,
O be knygų jis pražus!
Kazys ėmė samprotauti,
Kur "Gramatiką" čia gauti?
Kur jam pulti, ko prašyt
Būdvardžius pasiskaityt?
Sako, į skaityklos salę
Kazys įlėkė sušalęs
Ir uždusęs jis paklausė:
- Gal "Gramatiką" čia gausiu?
Iš kampų suriko knygos:
- Mes pažįstam tave, vaike,
Doriems žmonėms mokslą teikiam,
O tokių čia mums nereikia!
1936
Pas Kaziuką Kmitą
Gyveno knygelės;
Visos sukramtytos, -
Lyg jas skaitė pelės...
Oi, kaip sudraskytos,
Oi, kaip subadytos!
Kitos net kuprotos, -
Baisiai sudorotos!
Kaziuką begėdį
Knygos neviliojo, -
Kur buvęs, kur sėdęs,
Jisai jas tepliojo.
Knygos dažnai skundės,
Dažnai jos verkšleno,
Bet ką padarysi -
Pas Kazį gyveno!
Pešės Kazys su Simu,
Užsimojo su Klimu.
"Skaitymai" visai suplyšo, -
Iš knygelės žarnos kyšo...
Skundėsi Maironis,
Dainius Lietuvos:
- Susilaukiau, žmonės,
Aš sunkios dienos!
Plėšo ir spardo išdykėlis
Mane vaikas nevykėlis!
Ne geriau ir Robinzonui -
Jam įlaužti abu šonai.
O Žemaitei trūksta lapų, -
Imk ir lįsk stačiai į kapą!
Dar blogiau su Donelaičiu, -
Išbadyta šimtas raidžių.
O "Gramatikos" kamputy -
Peiliu išgręžta skylutė.
"Geografijoj" Šinkūno -
Pritepta šunų, svogūnų,
Dar ant krašto parašyta:
"Ši knygelė Kazio Kmito...
Kas paims ją nesiklausęs -
Tam nulinks lig žemės ausys!"
- Kur mums lįst, kur mums eit,
Žada Kazys greit pareit?!
Broliai Grimai šitaip sako:
- Bėkim, kol dar turim kvapo!
Vargšas tik uždavinynas,
Ant kurio gulėjo blynas,
Susivaldęs taip prašneko:
- Iškentėti daug man teko...
Aš žinau, kad tas Kazys
Mus į grabą nuvarys!
Oi, kur paspruksime nuo vaiko,
Išdykėlio ir paiko?!
- Nurimk, Dalyba - Atimtis!
Yra dar tokia išeitis! -
Jam rūsčiai kirto Robinzonas,
Tasai drąsusis kapitonas.
- Tuoj plauksime į mano salą,
Visiems vargams surasim galą!
Bet Robinzoną stvėrė Grimai:
- Į tavo šalį? Pamišimas!
Keliaukime į biblioteką,
Ten rasime tikrų draugų...
Na, greičiau, broliukai, bėgam
Iš to vaikiagalio nagų!
- Pirmyn! - suriko Don Kichotas, -
Mūs laukia nuotykiai ir puotos!
Nelaimingosios knygelės.
Atėjo į skaityklą kelios...-
Šviečia lempos ties stalais,
Tviska spintos su stiklais.
- Ot, kad čia gyvent galėčiau,
Visiems mokytis padėčiau! -
Šitaip mąstė kiekviena
Mūs knygelė verkdama.
Kur pažvelgsi - vis lentyna,
VVVisur miela, visur gryna...
Štai kur knygų tikras rojus!
Nieks čia jų nespardo kojom.
Tik staiga uždavinynas,
Gramatikos kaimynas,
Skaičiuoti ėmė:
Du ir du, -
Keturi,
Du ir trys, -
Bus penki!
Aritmetika pakvaišo:
Puolė laukan lyg vagis,
Bet tuo tarpu sargas raišas
Brakšt, įėjo pro duris.
Sargas kambarį išvalė
Ir nušluostė dulkeles.
Jau norėjo eit iš salės,
Kai pamatė knygeles.
Guli vargšės be viršelių,
Visos purvinos lig kelių.
Imk skaityti - nesuprasi -
Knygos galo nesurasi!
Sargas taip susigraudino -
Knygų vos neapkabino:
- Knygos, vargšės jūs knygelės,
Kas, berniukai ar mergelės,
Jus taip baisiai nuteriojo
Ir taukuose išvoliojo?
Jūsų laukia knygrišys,
Tas senelis labdarys.
Jis vargšelių pagailės,
Naujus marškinius uždės.
Kur reikės, dar suklijuos,
Nugarėles paauksuos!
Bibliotekos knygų daina
Pas mus, nelaimingosios
Knygos skarmalės,
Štai jums, vargingosios,
Spintos ir salės!
Eikit ir stokit,
Tik neraudokit,
Visas priglausim,
Švariai nuprausim.
Iš kolenkoro
Pasiųsim po švarką,
Kvėptelsit oro,
Suprasite tvarką!
Pas mus, nelaimingosios
Knygos skarmalės,
Štai jums, vargingosios,
Spintos ir salės!
Grįžo knygos iš rišyklos,
Pamanytum - iš skalbyklos.
Visos švarios, parėdytos,
Nepažintum! - visai kitos.
O tuo tarpu Kazys Kmitas
Iš mokyklos liūdnas ritas;
Mat, egzaminai greit bus,
O be knygų jis pražus!
Kazys ėmė samprotauti,
Kur "Gramatiką" čia gauti?
Kur jam pulti, ko prašyt
Būdvardžius pasiskaityt?
Sako, į skaityklos salę
Kazys įlėkė sušalęs
Ir uždusęs jis paklausė:
- Gal "Gramatiką" čia gausiu?
Iš kampų suriko knygos:
- Mes pažįstam tave, vaike,
Doriems žmonėms mokslą teikiam,
O tokių čia mums nereikia!
1936
Esu žolė,
Šlapia..
Ir nuo nakties pavargus,
Nepaliesta nei vėjo dar,
Nei tavo rankų.
Esu rasa,
Į ašarą pavirtus,
Ant skruosto tavo šalto,
Svaiguliu apgirtus.
Esu gėlė,
Aš nubučiuota vėjo,
Esu tamsa,
Kuriai šviesos reikėjo.
Galbūt tyla,
Esu aš triukšmo fone?..
O gal drugys
Dar tebemiegantis kokone?..
Esu daina,
Ir žodžiai man per sunkūs,
Tik jos melodija,
Dar skamba nepavargus.
Aš tik delne ištirpus
Balta snaigė,
Akimirką aš čia,
O kitą - viskas baigias...
Esu styga
Negrojančios gitaros,
Nepaliesta,
Tavųjų rankų auros...
Cia dar vienas mano
Šlapia..
Ir nuo nakties pavargus,
Nepaliesta nei vėjo dar,
Nei tavo rankų.
Esu rasa,
Į ašarą pavirtus,
Ant skruosto tavo šalto,
Svaiguliu apgirtus.
Esu gėlė,
Aš nubučiuota vėjo,
Esu tamsa,
Kuriai šviesos reikėjo.
Galbūt tyla,
Esu aš triukšmo fone?..
O gal drugys
Dar tebemiegantis kokone?..
Esu daina,
Ir žodžiai man per sunkūs,
Tik jos melodija,
Dar skamba nepavargus.
Aš tik delne ištirpus
Balta snaigė,
Akimirką aš čia,
O kitą - viskas baigias...
Esu styga
Negrojančios gitaros,
Nepaliesta,
Tavųjų rankų auros...
Cia dar vienas mano
QUOTE(Lazdinija @ 2011 09 30, 10:36)
Oi, kaip nepaprastai gražu
Rytas
Purpurinis rytas,
Glosto lango stiklą,
Išpina man kasą,
Ir išsklaido miglą.
Perbėga per pievą,
Ir pravirkdo rasą,
Išbučiuoja medį,
Jo kamieną basą.
Pirštais skrodžia dangų,
Aukštumas beribes,
Ir jose paniręs,
Ilsisi užmigęs,
Purpurinis rytas,
Mano numylėtas,
Ryt gal būsi kitas,
Lauktas ir tikėtas..
Ir dar, jeigu jau nepeikiat
LAZDINIJA 
visi lb lb puikus
visi lb lb puikus
Tuštuma
Paglosto vėjas švelniai šaltą žemę,
Visai kaip tu ... apkabini mane,
Ištirpsta snaigė baltame delnely,
Kaip tyras jausmas, kokio jau daugiau nebus.
Kaip ši diena prasideda ir baigias,
Taip baigias viskas, kas yra gražu,
Ir vienumoj vėl krinta baltos snaigės,
Pasiekę žemę, jos taip pat pražus...
Ir vėl į dangų žvelgia tuščios akys,
Lyg klausdamos... lyg laukdamos kažko,
Diena jau baigias, nieko nepasakius,
Palikdama vien širdgėlą gilioj tamsoj.
Juodoj nakty ledinės akys ieško,
Kitų akių, tokių pat artimų
Kad bent trumpam ... galėtų jos sušildyt
Nejaučiant šalčio žvilgsnių tolimų...
Paglosto vėjas švelniai šaltą žemę,
Visai kaip tu ... apkabini mane,
Ištirpsta snaigė baltame delnely,
Kaip tyras jausmas, kokio jau daugiau nebus.
Kaip ši diena prasideda ir baigias,
Taip baigias viskas, kas yra gražu,
Ir vienumoj vėl krinta baltos snaigės,
Pasiekę žemę, jos taip pat pražus...
Ir vėl į dangų žvelgia tuščios akys,
Lyg klausdamos... lyg laukdamos kažko,
Diena jau baigias, nieko nepasakius,
Palikdama vien širdgėlą gilioj tamsoj.
Juodoj nakty ledinės akys ieško,
Kitų akių, tokių pat artimų
Kad bent trumpam ... galėtų jos sušildyt
Nejaučiant šalčio žvilgsnių tolimų...
Iš lėto merkias diena,
Kai atslenka vakaras tyliai,
Brendu aš į sapną viena,
Paslėpus širdy žaizdą gilią...
Neklausk, nesakysiu vis viena,
Kam ašara mano skirta,
Aš būsiu tvirtesnė už plieną
Apsupusi save tyla.
Ir žengsiu iškėlusi galvą,
Šypsosiuos ir juoksiuos visiems,
Bet niekad ir niekam neleisiu
Praverti savosios širdies...
Kai atslenka vakaras tyliai,
Brendu aš į sapną viena,
Paslėpus širdy žaizdą gilią...
Neklausk, nesakysiu vis viena,
Kam ašara mano skirta,
Aš būsiu tvirtesnė už plieną
Apsupusi save tyla.
Ir žengsiu iškėlusi galvą,
Šypsosiuos ir juoksiuos visiems,
Bet niekad ir niekam neleisiu
Praverti savosios širdies...
Justinas Marcinkevičius
Šią naktį...
Šią naktį mintimis pabėgau nuo savęs,
Pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių.
Žinojau, kad kažką turėsiu parsivest,
Jaučiau, kad reikia rast kažką, ko neturiu.
Nes jau per žema tai, kas buvo aukšta.
Nes jau per menka tai, kuo pats lig šiol buvai.
Nes jau kiekvieną rytą, kiekvieną rytą auštant
Tie patys horizontai ir laivai.
Ir taip kankinamai ilgiesi tolumų,
Ir taip kankinamai ilgiesi aukštumų,
Ir taip kankinamai be tolumų ramu,
Ir taip kankinamai ramu be aukštumų.
Šią naktį...
Šią naktį mintimis pabėgau nuo savęs,
Pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių.
Žinojau, kad kažką turėsiu parsivest,
Jaučiau, kad reikia rast kažką, ko neturiu.
Nes jau per žema tai, kas buvo aukšta.
Nes jau per menka tai, kuo pats lig šiol buvai.
Nes jau kiekvieną rytą, kiekvieną rytą auštant
Tie patys horizontai ir laivai.
Ir taip kankinamai ilgiesi tolumų,
Ir taip kankinamai ilgiesi aukštumų,
Ir taip kankinamai be tolumų ramu,
Ir taip kankinamai ramu be aukštumų.
prašymas
prasidėk toje vietoje
kur aš pasibaigiu
pasižiūrėk į mane
čia aš sudegiau
šie paukščiai nebeturi sparnų
ši upė nebeturi vandens
šie kalnai yra lygumos
šis dangus yra akmenys
prasidėk iš mano ašarų
iš tuščių venų
tuomet patikėsiu
kad pabaiga
turi prasmę
Rasa Kutkaitė
Čia daugiau: http://radikaliai.lt...-as-pasibaigiu-
prasidėk toje vietoje
kur aš pasibaigiu
pasižiūrėk į mane
čia aš sudegiau
šie paukščiai nebeturi sparnų
ši upė nebeturi vandens
šie kalnai yra lygumos
šis dangus yra akmenys
prasidėk iš mano ašarų
iš tuščių venų
tuomet patikėsiu
kad pabaiga
turi prasmę
Rasa Kutkaitė
Čia daugiau: http://radikaliai.lt...-as-pasibaigiu-
viskas buvo kaip visada
vis dar mylėjau paštininką
bet miegojau su pardavėju
vis dar jaučiau pavasarį
bet buvo rugsėjo pabaiga
vis dar dvasiškai skurdau
bet kilau karjeros laiptais
vis dar netilo telefonas
bet elektros skaitiklis nesisuko
vis dar neveikė žadintuvas
bet tapau keistai punktuali
vis dar norėjau skleidimosi
bet viską vainikavo kritimas
viskas buvo kaip visada
vis dar mylėjau paštininką
bet miegojau su pardavėju
vis dar jaučiau pavasarį
bet buvo rugsėjo pabaiga
vis dar dvasiškai skurdau
bet kilau karjeros laiptais
vis dar netilo telefonas
bet elektros skaitiklis nesisuko
vis dar neveikė žadintuvas
bet tapau keistai punktuali
vis dar norėjau skleidimosi
bet viską vainikavo kritimas
viskas buvo kaip visada
