Cigun

Kas yra cigun

Štai jūs rytą prabundate, maloniai pasirąžote... Deja, ne kiekvienas išnaudoja šią galimybę, kad visiškai „persijungtų“ iš in procesų — mieguistumo, gilaus panirimo vidiniame savo kosmose — į jan procesus – atsivėrimą išoriniam savo kosmosui, žvalumą, kūno ir psichikos lengvumo jausmą, pasiruošimą su džiaugsmu eiti į darbą, su malonumu atlikti aktyvius veiksmus. Tarp perėjimo iš in procesų (pvz., miego) į jan procesus (pvz., prabudimą) esama pereinamojo momento, kuris pasireiškia maloniu pasirąžymo pojūčiu. Užsikabinus už šio sąmonėn patenkančio signalo, iš mieguistumo, sunkumo, neveiksnumo būsenos galima detaliai, tiksliai pereiti į žvalumą, lengvumą ir darbingumą.
Paprastai žmogus neišnaudoja išmintingos gamtos jam suteikiamos galimybės — pašoka iš lovos ir puola į reikalus, skuba į darbą ar gerti kavos... Ką reiškia neišnaudoti šios galimybės, peršokti šią tarpinę būseną? Pasirąžymo pojūtis nėra koks nors nereikšmingas jausmas – visų pirma, tai signalas, kuriuo perspėjama apie nepaprastai svarbaus reflekso įsijungimą, kuris plastiškai perjungia vidinius organus ir perveda visas organizmo funkcijas iš in procesų į jan. Bet socialinis kosmosas „perauklėja“ žmogų — skubėjimas, reikalai paima viršų, ir šis refleksas atrofuojasi.
Todėl daugelis organizmo funkcijų ir vidiniai organai nebūna plastiškai perjungti, harmoningai sustruktūruoti, suderinti ir vienodai poliarizuoti taip, kad žmogus galėtų be prievartos atlikti aktyvius veiksmus išoriniame savo kosmose. Visa tai reiškia, kad laikui bėgant neišvengiamai užklups liga.
Protas iškelia tikslus ir reikalauja skubėti juos įgyvendinti, o vidiniai organai nespėja persistruktūruoti, iš aktyvaus darbo vidiniame kosmose nusiteikti aktyviam darbui išoriniame kosmose. Tarp proto ir vidinių organų įvyksta konfliktas. Vidiniai organai prašo leisti jiems persijungti, o protas jų visiškai nepaiso... Protas laimi, bet vidiniai organai — irgi mūsų... Tik kadangi jų niekas nejaučia tiesiogiai, apie juos žino tik iš anatomijos vadovėlio, tai jų atžvilgiu prievarta vartojama be perstojo. Nuolatinis savo vidinių organų prievartavimas tampa norma. Tačiau viskam yra riba...
Bet gamta ir čia mums suteikia šansą — duoda pajusti skausmą. Skausmas — tai signalas, kad savo pasaulėžiūra, mąstymu, poelgiais, gyvenimo būdu jau priėjome ribą ir reikia nedelsiant nutraukti prievartą prieš vidinius organus, prieš patį save. O tai reiškia, kad reikia mesti proto iškeltus tikslus, reikalus, būtinybes, visus aktyvius veiksmus išoriniame kosmose ir atsigręžti į savo vidinį kosmosą, atlikti jame „kapitalinį remontą“, atsinaujinti. Nes jeigu nekeisime savo pasaulėžiūros ir spausime save taip, kaip spaudėme iki šiol, laukia tik kančia ir duobė...
Bet kas gi nori keistis?.. Atvirkščiai – mes trokštame, kad viskas vyktų ir keistųsi pagal mus! Taigi pradedame gudrauti — lekiame pas gydytojus, į vaistines, pas ekstrasensus, raganas, stebukladarius... Nors ir į pasaulio kraštą — kad tik nereikėtų atsinaujinti!.. Bet ar galima tikėtis pergudrauti išmintingą gamtą? Ar įmanoma pabėgti nuo vidinio kosmoso, nuo savęs paties?.. Numalšinę vaistais skausmą, vėl puolame gyventi taip, kaip iki šiol. Iš tikrųjų tai tebūna iliuzija, nes jau nuskambėjęs signalas, kad riba prieita, ir ji vėl greitai duos apie save žinoti...
Savo charakterio, pasaulėžiūros, mąstymo nei pats vaistais pagydysi, nei jokie gydytojai, jokie stebukladariai to nepadarys! Neigiamos emocijos ir vis dažnesnis nepasitenkinimas savo kasdienybe — pagrindiniai požymiai, kad žmogus priėjo ribą. Chirurgas juk neišoperuos neigiamų emocijų ir nepasitenkinimo gyvenimu jausmo. Šitaip atsiranda nei gyvi, nei mirę, merdėjimo būsenos ilgus metus apimti žmonės. O iš to nepasitenkinimo nebūna išeities nei per pinigus, nei per sėkmę. Vienintelis kelias — atsigręžti į savo vidų ir atsinaujinti.Mūsų elgesys, gyvenimo būdas, kiekvienas veiksmas išoriniame kosmose turi tolygią įtaka vidiniams organams. Kokie esame išoriniame kosmose, tokie bus įvykiai vidiniame. Ir atvirkščiai — kiekvienas veiksmas vidiniame mūsų kosmose turi tolygią įtaką išoriniam. Kokie esame savo viduje, kaip elgsimės su vidiniu kosmosu, tokie įvykiai bus ir išoriniame.
Vakarų kultūroje nėra metodikų, kaip sąmoningai treniruoti savo vidinius organus. Sportas treniruoja tik kūno paviršių, raumenis, todėl visokios sveikatingumo mankštos priėjusiam ribą žmogui nebepadeda.
Cigunas — tai ne sportas, o vidinių organų treniravimas. Minėtasis pasirąžymo pojūtis yra treniruotės instrumentas. Ir būtent jis yra vadinamas gyvybine energija či (Japonijoje — ki, Indijoje —vijana). Būtent šio malonaus pasirąžymo pojūčio kultivavimas ir yra ciguno esmė.
Praktikuojant ciguną, įgaunamas gebėjimas keisti savo būsenas. Iš kūno ir psichikos sunkumo būsenos galima su malonumu pereiti į gyvenimiško džiaugsmingumo, dvasinio skrydžio, lengvumo būseną. Senovės ciguno meistrai pasiekdavo tokį lengvumą, kad atlikdavo neįtikėtinus šuolius per bedugnes. Iš silpnumo, išsekimo būsenos galima su malonumu pereiti į pasitikėjimo savimi, neįtikėtino darbingumo, energingumo ir jėgos būseną. Tada plikomis rankomis skaldomos plytos, o nedidukas žmogus tampa toks sunkus, kad jo negali iš vietos pajudinti dešimt stiprių vyrų...
Aukščiausias meistriškumo lygis — valdyti či ne tik savo kūne, bet ir už jo ribų, bet kokiame kitame kūne. Kaip su či detaliai „apčiupinėjami“ vidiniai organai, lygiai taip pat neliečiant rankomis, per atstumą galima su či „apčiupinėti“ ir savo išorinio kosmoso objektus: debesis, medžius, kitus žmones. Žmogus susilieja su aplinkiniais objektais, jie tampa jo sąmonės dalimi — persmelkia realus pojūtis, kad viskas, kas aplink tave, — tai tu pats. Paprastam žmogui tai skamba kaip fantastika, stebuklai, o praktikuojančiajam ciguną tai būna realūs, valdomi dėsningumai. Bet norint tai pasiekti, pirmiausia reikia pradėti nuo savo vidaus. Kiek jo atskleisime ir išvystysime, tiek galimybių atsivers ir išorėje.
Praktikuojant ciguną, valdyti vidinius organus tampa savaime suprantama. Su gyvybine energija či galima labai detaliai ir tiksliai „apčiupinėti“ ir atgaivinti savo vidinius organus, reguliuoti limfos tėkmę, kraujospūdį, suminkštinti sukaustytas organizmo sritis. Praktikuojantysis ciguną tampa matančiu ir valdančiu savo vidų žmogumi. Kai gebi valdyti savo vidų, įgauni gebėjimą valdyti gyvenimo įvykius.
Dabar jau turėtų būti aišku, kad apie ciguną kaip apie kažkokių „kosminių energijų“ įvaldymą kalba tik nieko neišmanantys vakariečiai. Jokių tuščių teorijų ir filosofijų apie „kosmines energijas“ cigunas nepripažįsta. Viskas paprasta kaip dukart du: arba jauti malonų pasirąžymo pojūtį ir jį kultivuoji, plėtoji, arba ne. O visa kita tėra beprasmiškos teorijos, tuščias filosofavimas, kasdieniame gyvenime neduodantis jokios naudos.
Praktikuoti ciguną gali kiekvienas — jaunas ir senas, sveikas ir ligotas. Tik žinotina, kad norint pasiekti norimų rezultatų neužtenka paprasčiausiai pasirąžyti. Pradedantysis turi susipažinti su pagrindiniais gyvybinės energijos či dėsniais ir principais, o paskui jau galima praktikuotis savarankiškai.
Cigune intelektas reikalingas tik susipažinti ir viską apmastyti. Pačioms praktikoms intelekto nereikia — jis netgi tampa pagrindine kliūtimi. Intelektu suvokti ciguno neįmanoma — tai tas pat, kas bandyti plaktuku suadyti kelnes.
Mūsų siūlomas Tian Šanio kalnų vienuolynuose praktikuojamas ciguno stilius iš esmės skiriasi nuo kitų. Praktikuojant šį stilių, nesimokoma jokių judesių — kiekvienas vysto savo paties stilių. Nereikia vargti žiūrint į knygą ir beviltiškai stengiantis atkartoti judesius. Šis stilius yra vadinamas išminties stiliumi. Vienas iš pagrindinių jo principų — malonumas. Pagrindinis reikalavimas — nedaryti nei vieno judesio be malonumo! Todėl beprasmiška mokytis judesius, juos šlifuoti, nes kartodami tai, ką išmokote, jau po dešimties minučių galite nebejausti malonumo, o naujoje gyvenimo situacijoje sena patirtis gali netikti. Todėl praktikuojant išminties stilių, visi kiti ciguno stiliai tampa tik atsitiktiniu variantu. Praktikuojantis išminties stilių žmogus negali nieko išmokti, nes jis nieko nesimoko, tik visąlaik ieško malonumo ir tokiu būdu įgauna savybę, kurios išmokti neįmanom: tai menas jausti malonumą kiekvienu gyvenimo momentu, čia ir dabar. Paradoksas, kad vakariečiui, pripratusiam viską daryti mechaniškai, per jėgą, iš būtinybės, tas išminties stilius atrodo labai sudėtingas. Beveik visi pradedantieji tikisi, kad meistras parodys kokį nors „stebuklingą“ pratimą, atskleis paslaptį, kiek kartų jį kartoti, o tada visos sveikatos ir gyvenimo bėdos dings... Bet suvokęs, kad išvis nėra jokių pratimų ir kad nėra ką kartoti, toks „mechaninis“ žmogus suglumsta. Jeigu yra malonumas, tai bet koks judesys tampa pratimu, o jei jo nėra, tai su kuo ir kaip atlikti pratimą, ir kiek kartų ką kartoti..?
Kad žmogus pajaustų či, nėra tokių pratimų. Yra tik pasufleravimai, kur ieškoti gyvybinės energijos či. Sugebėjusieji atrasti savyje či ir už jos užsikabinti pereina į kitą etapą, gauna galimybę susipažinti su či dėsningumais, kuriuos reikia žinoti, kad pasiektum pageidaujamus rezultatus. Tų rezultatų, kaip ir pačios či, negalima perduoti, padovanoti. Ciguno mokytojas tik pasufleruoja, kur ir kaip pabandyti ieškoti tų rezultatų, kuriuos jis pats surado savyje. Todėl pagrindinė mokinio sėkmės priežastis yra tikėjimas — be tikėjimo mokytis neįmanoma. Bet tikėjimas yra savybė, kurios irgi nei perduosi, nei įgysi...

o kas toliau?

Man Cigun tai žaibiškai įsijungia, kai vaikas užklykia vidurnaktį arba 5 ryto su temperatūra ir besikalančiais dantukais.

Toliau praktika! Mechaniškumą palaipsniui pakeisti į malonius pojūčius. Ar namus tvarkai, ar šiukšles neši, ar valgyti ruoši, ar į parduotuvę eini, ar su vaiku būni, ar myliesi – nieko nebedaryti mechaniškai, tik dėl to, kad reikia, kaip būtinybės bet, pradėti tarp kasdienių tų pačių savo darbų ieškoti malonumo, viska atlikti su malonumu... Iš to kas nuodija gyvenimą išspausti nektarą... Į tai kas užkniso pakeisti požiūrį, į tai kas nusibodo pažvelgti naujai...
Papildyta:


Tokios akimirkos yra pačios nuostabiausios sąlygos treniruotis, aš pastebėjau, kad tokiais momentais nors ir labai išvargsti, nedamiegi, lakstai pusiau užmerktomis akimis bet, meilė atgaivina, paimi mažuliuką ant rankų... Kai yra meilė ji būtinai atgaivins, jėgos sugrįš, visa šį jausmą galima sąmoningai stiprinti ir ištirpti jame, atsiduoti... Irzlumą, dirglumą galimą išmokti įveikti...

Tokios akimirkos yra pačios nuostabiausios sąlygos treniruotis, aš pastebėjau, kad tokiais momentais nors ir labai išvargsti, nedamiegi, lakstai pusiau užmerktomis akimis bet, meilė atgaivina, paimi mažuliuką ant rankų... Kai yra meilė ji būtinai atgaivins, jėgos sugrįš, visa šį jausmą galima sąmoningai stiprinti ir ištirpti jame, atsiduoti... Irzlumą, dirglumą galimą išmokti įveikti...

Vanduo, as tuoj prisijungiu prie Tavo temos, nes jogos studijoj predadavom asanas po ciguno. Is pradziu nesupratau, dariau viska mechaniskai, kuo tiksliau atkartojant judesius. Paskui..."dasilo". Ilga laika praktikavau ir namie.Bet... uzsimete. Planavau grizti, bet... Ir va, dabar Tu su savo tema uzlipai ant sazines!

Ar cigun turi ką nors bendro su tai či?

Ir man įdomu. Aš juos pastoviai painioju.

Nenorėčiau veltis į šių skirtingų žodžių skirtingas interpretacijas. Jei kam įdomu, tai tų interpretacijų pilnas internetas bet, pagrindinis panašumas tarp cigun ir taiči yra tame, kad šių mokymų esmė nepersiduoda žodžiais. Žodžiai visados tėra tik šešėliai, to kas yra tikra. Žodžiai reikalingi tik tam, kad supažindinti, pranešti, informuoti – mūsų atveju tai būtų informacija, pranešimas, kad cigun ir taiči yra kiekvieno iš mūsų nauja galimybė, kuri kol kas slypi tik potencijoje ir norint ją išvystyti, atskleisti, reikia nuo žodžių pereiti prie praktikos. Taigi, cigun ir taiči esmė iš principo ta pati. Kalba eina apie gyvybinės energijos pajautą, gyvybingumo auginimą, sveikatos, emocijų, psichikos ir savo gyvenimo valdymą. Kalba eina apie kiekvieno iš mūsų naujas galimybes, savybes, apie naujų pojūčių pasaulį, kurį kiekvienas galime atskleisti.

O kur ir kas praktikuoja cigun manksta?

Gal ji lengvesnė nei tai či?

Ar teko kada nors prabudus ryte, gulint lovoje pasirąžyti su malonumu? Su maloniu įkvėpimu užkeli rankas už galvos, malonus pojūtis liejasi išorinėse rankų pusėse, ištempi kojų pėdas į priekį, malonus pojūtis liejasi kojose, krūtinės ląstos srityje, pasisuki kūnu į dešinę, į kairę, malonus rąžūliuko pojūtis liejasi nugaros, pečių, kaklo srityje, šonuose…Tai ir yra cigun! Jeigu tai sąmoningai pradėti kultivuoti, galima išsitreniruoti, tą rąžūliuko pojūtį lieti netgi vidiniuose organuose ir dar labai detaliai, inkstuose, žarnyne, kepenyse, kur tik nori, galima su tuo pojūčiu prasiskverbti iki kaulų... Žmogus pradeda jausti savo vidų, jį čiupinėti, harmonizuoti... Ten kur prasiskverbia šis malonus rąžūliuko pojūtis vidiniai organai užsipildo gyvybingumu, jie pažadinami, suharmonizuojami...Ten kur harmonija, ligoms vietos nėra. Jeigu ilgai treniruosimės, tai liejant po savo vidų šį malonų pojūtį tam tikrais dėsningumais galima save taip sustruktūruoti, sukoreguoti, suharmonizuoti, kad apima neapsakomo lengvumo jausmas kūne ir psichikoje, džiaugsmas be priežasties, dvasinio skrydžio pojūtis arba neapsakomas pasitikėjimo savimi jausmas, darbingumas, energingumas. Galima pajusti ir neapsakomą ramybę. Galima išgauti būsenas, nuotaikas. O kokia būsena, tokie bus ir gyvenimo įvykiai. Taigi, galima sąmoningai programuotis ir susikurti netgi gyvenimo įvykius...Iš šalie žiūrint į praktikuojantį cigun atrodo, kad jis atlieka kažkokius nesąmoningus judesius, iš tikro jis savo viduje perliejinėja či ir siekia reikiamos būsenos, emocijų, ar transo. Žiūrint iš šalies judesiai atrodo paprasti bet, kaip matote viduje vyksta labai sudėtingas procesas.
Bet jeigu žmogus kaip papūga bandys atkartoti tik išorinius judesius, mokysis juos mintinai bet viduje nebus či, tai nebus ir jokio cigun, o tik paprasčiausia mechanika, tušti judesiai pasirodyti prieš kitus, tuščias pasimaivymas neduodantis jokios naudos – būna ir taip...