Naudojimasis vyrais

Kaip jūs manot, ar dovanos gautos iš draugų, gerbėjų, taip pat kai sumokama už vakarienę ir pan. įpareigoja moterį jų atžvilgiu?
Manau dažnai vyrai dovanodami brangias dovanas kažko tikisi iš moterų, neretai galvoja, kad gali jas tokiu būdu papirkti, o negavę ko tikėjosi dar paprašo dovanotas dovanas gražinti
Tačiau iš kitos pusės, ir moterys gali pradėti tuo naudotis, "išnaudoti" blogų ketinimų neturintį vyruką
Tad labai įdomu, kur yra ta riba?

Jei vyras dovanoja brangias dovanas - kodėl jų nepriimti? Jei po to jie reikalauja artumo, kurio tu nenori, daugiau dovanų nepriiminėk ir viskas. O jei pareikalautų gražinti - atiduočiau Tuo santykiai ir pasibaigtų.
Na o jei vyras dovanoja dovanas pats, ne dėl to, kad prašai, ir po to nereikalauja to, kas tau nepriimtina, reiškia, kad dovanos iš širdies. Bet tokie vyrai - retenybė Dauguma, įteikdami dovanas, kažko tikisi.

Cia tik tarpkitko, neissivaizduoju koks asilas turetu buti, kad paprasytu dovanos atgal

Mano nuomonė, vienareikšmiškai - taip.
Asistuojančių vyrų dovanos, ypač brangios, tikrai įpareigoja. Aš tokių dovanų niekada nepriimdavau. Iš esmės nepriimdavau išvis jokių brangesnių dovanų iš vyrų. Net gimtadienio proga dovanas išvyniodavau ir patenkinus smalsumą grąžindavau tuoj pat atgal. Santykiai su tokiais vyrais patys nutrūkdavo Nekenčiu, kai gerbėjai lenda su dovanomis. Vienintelis, kuriam leidau man kažką dovanoti, tapo mano vyru.
Pamenu mano gimtadienio išvakarėse, vakarieniaujant restorane man draugas iš užsienio bėgo pirkt gėlę Buvau laiminga vien todėl, kad nežinodamas to Vilniaus lėkė ieškot nors kokios gėlytės viduržiemy, nes kažkaip netyčia išsprūdo pasakyt, kad ryt mano gimimo diena ir aš laukiu svečių. Bet viską sugadino gimtadienio rytą atsiprašinėdamas ir brukdamas n kupiūrų (man tai buvo tikrai laaabai dideli pinigai..litais gal apie kokius 6000..), kad nusipirkčiau dovaną. Įsiutau nerealiai, sugrūdau tuos pinigus į "triusikėlius", nieko neaiškinus apsisukau ir dingau. Praėjo kiek laiko ir pamiršęs visas laiko juostas, man naktį skambina to žmogaus dėdė Sakė pirma tokia sutikta lietuvaitė padarė įspūdį, norėtų atsiprašyti ir t.t., ir pan., bet nedrįsta Atsiprašyt leidau, bet pasibjaurėjimas vis vien liko Kaip taip mylimas žmogus gali elgtis...
Neleisdavau už save mokėti kavinėse, restoranuose. O jei labai stipriai norėdavo mokėt, tada kaip tyčia nieko be arbatos neužsakinėdavau, nors ir badu stipčiau Dabar kavinėse už mane būna sumoka viršininkai, bet tada aš turiu progą "revanšui", t.y. turiu garbės asmeniškai pakviest juos vakarienės O tai nėra blogai, diedams visai patinka Sumoka ir tie, kuriems nesumokėjimas labai kerta per vyriškąsias ambicijas Tiek to, žmogui ligos nevarysi..psichologams vėliau gali tekt daug išleist, kai nepilnavertiškumą išsiugdys

Nenorėčiau gauti dovanas tam, kad neišpildžiusi lūkesčių turėčiau jas grąžint.
Ir nenorėčiau, kad teikdamas dovanas, kažas turėtų tų lūkesčių Jei mylėsiu ir mylėsiuos, tai veltui, už tai paruošiamųjų dovanų nereikia

Mokėjimas už mus kavinese, manau likęs iš senų laikų. Dabar moterys yra labiau nepriklausomos, nereta ir daugiau uždirba, tad gali už save susimokėti. Aš tik už tai ir nesvarbu, kad vyro piniginė tiesiog plyšta nuo pinigų
Iki santuokos, aš visur ir visada mokėdavausi už save pati, nesvarbu, kad maniškis siūlydavosi tai padaryti - nei jis man vyras, nei tėvas, kad už mane mokėtų.

Niu o as tai esu priemus viena dovana..
Zodz issiskyrem su vaikinu (mano iniciatyva), praejo gal puse metu, jis skambina ir sako - reikia susitikt (buvo kaledos). Nu ok, sakau, jei reikia tai susitinkam. Zodz nuejom i kavine, sako - noriu tau kaika padovanot, uzsimerk. As - kooooo?, nieko as neimsiu ir tt ir tt.. Sako uzsimerk ir vsio. Po ilgu ikalbinejimu uzsimerkiau. Jis man ant rankos uzdejo grazu ir brangu laikrodi. As vel . Sakau nepriimsiu, nusiemiau ir bruku atgal. Tai jis paeme, idejo i dezute ir ismete i siuksliu deze (veiksmas kavinej). Man kazkaip pagailo to laikrodzio , sakau - pala, pala. Niu zodziu paemiau as ta laikrodi. Jis sake, kad buvau nuostabiausia mergina jo gyvenime ir tt. Paskui parveze mane namo ir mes daugiau nebesimateme . Tokaja to istorija. Beje, ta laikrodi or dabar kartais uzsidedu

Niu tep kad nznau kaip cia yr. Kartais galimapriimt be jokio isipareigojimo, o kartais nereikia. Ziuriu tiesiog pagal situacija.

as irgi mnau kad dauk priklauso nuo situacijos.Bet pinigai mano mastimu visai nedovana,nesvarbu kokia ten suma.Jeigu matosi kad vyras dovanoja is sirdies manau kad dovana reikia priimti.Jeigu as is sirdies dovanociau dovana o jos nepriimtu,man tai tikrai butu izeidimas.Bet as nekada nedovanoju brangias dovanas,tiesiog kazka mazo ir miela.

Siaip ar taip dovanu niekas nedovanoja siaip sau. Viskas priklauso nuo dovanotojo ir dovanos.
Ir as prigriebusi keleta neblogu dovaneliu esu, aisku suprasdama kas po jom slypi . Tiesiog labai tada pykau ant vyr gimines tai vargselis vienas uz visus atsieme, o dovanomis dar iki siol labai dziaugiuosi. Kaip sakoma: jei duoda imk, jei musa-bek.

geriau neimti brangiu dovanu jai nenori isipareigot, vyrai tokie sutvirimai, ir ne tik jie, bet mes visi norim kazka gauti atgal

Šiuo klausimu geriau negu Rasma pasisakė nepasisakysiu. Pritariu 100% ir su tokia nuostata gyvenu.

Niekada nemėgau ir manau kad niekad ir nemėgsiu, kai už mane kažkoks vyras mokėtų mano sąskaitas. Be to jei dovanoja brangias dovanas, tai tikrai tikisi kažko daugiau nei elementariausio AČIŪ. Negi moterys tokios naivios šiuo atžvilgiu?
Ką jūs manot, kad vyrai dovanoja brangias dovanas iš neturėjimo kur leisti pinigus???

Tada pakreipkime tema kiek kitokiu rakursu. Jei dovanoja dovana, o tu zinai jo ketinimus ir is anksto esi linkusi i tai, tai tada imtum ar ne? Po kiek laiko su tuom zmogum vis tiek issiskirsi? Nu bet kas tada gaunasi: meiluze pati uz save moka ir vyrui su ja tik malonumas, jokiu islaidu? Uz gera reikia moketi