
Mano nuomonė, vienareikšmiškai - taip.
Asistuojančių vyrų dovanos, ypač brangios, tikrai įpareigoja. Aš tokių dovanų niekada nepriimdavau. Iš esmės nepriimdavau išvis jokių brangesnių dovanų iš vyrų. Net gimtadienio proga dovanas išvyniodavau ir patenkinus smalsumą grąžindavau tuoj pat atgal. Santykiai su tokiais vyrais patys nutrūkdavo

Nekenčiu, kai gerbėjai lenda su dovanomis. Vienintelis, kuriam leidau man kažką dovanoti, tapo mano vyru.
Pamenu mano gimtadienio išvakarėse, vakarieniaujant restorane man draugas iš užsienio bėgo pirkt gėlę

Buvau laiminga vien todėl, kad nežinodamas to Vilniaus lėkė ieškot nors kokios gėlytės viduržiemy, nes kažkaip netyčia išsprūdo pasakyt, kad ryt mano gimimo diena ir aš laukiu svečių. Bet viską sugadino gimtadienio rytą atsiprašinėdamas ir brukdamas n kupiūrų (man tai buvo tikrai laaabai dideli pinigai..litais gal apie kokius 6000..), kad nusipirkčiau dovaną. Įsiutau nerealiai, sugrūdau tuos pinigus į "triusikėlius", nieko neaiškinus apsisukau ir dingau. Praėjo kiek laiko ir pamiršęs visas laiko juostas, man naktį skambina to žmogaus dėdė

Sakė pirma tokia sutikta lietuvaitė padarė įspūdį, norėtų atsiprašyti ir t.t., ir pan., bet nedrįsta

Atsiprašyt leidau, bet pasibjaurėjimas vis vien liko

Kaip taip mylimas žmogus gali elgtis...
Neleisdavau už save mokėti kavinėse, restoranuose. O jei labai stipriai norėdavo mokėt, tada kaip tyčia nieko be arbatos neužsakinėdavau, nors ir badu stipčiau

Dabar kavinėse už mane būna sumoka viršininkai, bet tada aš turiu progą "revanšui", t.y. turiu garbės asmeniškai pakviest juos vakarienės

O tai nėra blogai, diedams visai patinka

Sumoka ir tie, kuriems nesumokėjimas labai kerta per vyriškąsias ambicijas

Tiek to, žmogui ligos nevarysi..psichologams vėliau gali tekt daug išleist, kai nepilnavertiškumą išsiugdys
Nenorėčiau gauti dovanas tam, kad neišpildžiusi lūkesčių turėčiau jas grąžint.
Ir nenorėčiau, kad teikdamas dovanas, kažas turėtų tų lūkesčių

Jei mylėsiu ir mylėsiuos, tai veltui, už tai paruošiamųjų dovanų nereikia