Kada metas skirtis?

Na ateinu ir aš pasipasakoti..
Jaučiuosi labai, labai pavargusi.. Ne fiziškai, bet emociškai. Esam susituokę 7 metus. Kaip ir viskas būtų gerai su tuo mano vyru, nes šeimos žmogus, myli mane ir vaiką, BET... Jis gyvena labai egoistišką gyvenimą. Viskas apsiriboja ties jo darbu ir jo pomėgiais... Man namuose visiškai NIEKO nepadeda. Namus tvarkau aš, gaminu aš, viską superku aš... mokesčius moku aš.. vaiko užimtumas, būreliai, susirinkimai ir t.t.man.. Laisvalaikį planuoju aš, bilietus superku ir suderinu aš... Jis namuose turi 2 vietas: lova ir vonia... guli arba ten arba ten. Žinoma bandžiau kovoti, bet viskas būna taip: Kai prašau ar net liepiu kažką padaryti, jis niekada nesako "ne", bet niekada nepadaro.. visada būna "tuoj, tuoj".. na jau kai vėja užkeliu, tai tada ką nors padaro. Bandžiau ir aš ignoruoti namų ruošą, bet po savaitės neištverdavau.. Tada tiesiog nusprendžiau su tuo susitaikyti ir keisti savo požiūrį, bet deja UŽKNISA toks tranas. Šiaip gal ir nepykčiau dėl to, jeigu jis nebūtų paskutinis kerplėša, jis labai netvarkingas.. iki šlykštumo ir nusibosta būti tarnaite..
Jis man nei karto nepagamino valgyti.. net kava padarė gal kokius 2 kartus..
Kartais pagalvoju, kad be jo man būtų tik mažiau darbų.. nes net ir mašiną siurbiu ir plaunu aš.. Norisi žmogaus, kad būtumėm kaip komanda, kad būtų kaip pagalba ir ramstis. Net kalbėtis jis nemėgsta ir pyksta kai kvaršinu jam galvą su savo nesąmonėmis (čia jis taip sako). Tad priedo dar ir jaučiuosi žvėriškai vieniša.
Apie skyrybas kartais pagalvoju, bet vaikas yra labai prie jo prisirišęs.. o jam tai būtų didžiulė trauma. Pykčių kaip ir nebūna, kol man netrūksta kantrybė..
O didžiausia bėda, kad butas yra jo.. tad kraustytis reikėtų man.. O tai dar didesnė problema... Nesinori vaiko tampyti..
Tad jaučiuosi lyg įkalinta tame. Santuoka man labai daug reiškia.. Žinau, kad nėra tobulų.. Bet kur yra riba? Tiesiog viskas progresuoja taip, kad net fizinio artumo nenoriu.. nejaučiu aistros, nes savaime suprantama, kad ir lovoje jis egoistas..
Tiesiog nežinau.. Kai viską parašiau, tai taip atrodo viskas beviltiškai.
Liūdna, labai liūdna. Tiesiog sėdžiu ir verkiu. Jis klausia kas man, bet tokia būsena, kad neturiu KĄ pasakyti. Atrodo galėčiau viską išrėkti, išsakyti.. bet yra taip, kad nėra žodžių.

Daivuzele, o kaip pas jus su finansais? Galbūt iš vyro (arba bendrų) pinigų pavyktų pasisamdyti namų tvarkytoją, kuri ateitų pagal poreikį ar finansus? Yra vyrų, kurie vietoj tvarkymosi mieliau skiria šiek tiek pinigų namų tvarkytojai - visiems gerai, mažiau vargo, daugiau laiko sau, ir pykčiai dingtų, ir pati su vyru kartu į vonią galėtumėte įlįsti Stenkitės mėgautis gyvenimu, o ne savo energiją lieti savo erzuliui ir šeimos griovimui.
Aš asmeniškai nesuprantu, kaip žmones gali skirti ir nutolinti buitis, kaip jie gali dėl to pyktis ir santykiais kol kas nesiskundžiu, nors maniškis irgi ne iš tvarkingųjų

idomi situacija net nezinau ka patarti, panasu kad zmogaus suaugusio nepakeisit, jei nesitvarkysit tarkim jam bus dzin, nes jis saket nera tavarkingas, taigi teks jums, jei negaminsit valgyti vaikas bus nevalges, itariu buityje sunku toki meskina pastumti,turite jam tik diriguoti ir nurodineti, isisvaizduoju kaip tai uzknisa, bet lovoje tai galite i pamokyti, cia jau galite griebtis moterisku gudrybiu

Aš pritariu, kad kvaila dėl buitinių dalykų skirtis. Gyvenam ir gerai gyvenam.. kol štai mano kantrybė pasibaigia.. Pavargstu.. ir kai šalia vyras.. norisi, kad jei jau esam šeima, kad ir buitiniais reikalais pasidalintumėm. Tada ir pradeda mintys suktis apie tai ką daryti, kad būtų geriau. Šiuo atveju galvoju apie save.
Namų tvarkytoja.. Manau, tai labai pagerintų padėtį ir manau jis sutiktų, kad tik aš laiminga būčiau

as irgi pavargau, namuose itampa, pasisneketi ner su kuom, pastoviai sako tu tokia anokia dazni uzgauliojimai ir zeminimai, o kai pasipiktinu, tai sako tipo mane zali zmogeliukai puola svarbiausia kad barniai vyksta prie vaiku, dar tas prakeiktas alkoholis vaikas sako mama kaip as noreciau kad jus butumet kartu tokie zodziai kaip peilis i sirdi, bet ar verta gyventi del vaiku, nors ir myli juos tevas
vat pagalvoju ar yra dar normaliu vyru...

Taip, as jo tikrai nepakeisiu. Tiesiog pikta, kai tu kaip bite leki, leki... o jis tik guli.
Tiesiog daug darau ir ismokau dar daugiau padaryti: mokausi, dirbu 2 darbuose, rupinuosi vaiku, namais ir t.t. O jis dirba. Stai koks skirtumas. Tiesiog esu moteris, kuri nori, kad nors kiek butu demesio.. supratimo.. buitiniu rupesciu pasidalinimo..
O lovoje, taip tos gudrybes veikia tik zinote nusibosta ir ten diriguoti.

O kaip jusu seimoje? Kaip jusu vyrai.. Gal visi taip gyvena?
Papildyta:


uoj, situacija tikrai pas jus sudetinga ir simta kartu sunkesne nei manoji. Palyginus su jumis, tai mano situacija juokinga, nes nei uzgauliojimo, nei alkoholio.
Stai tas klausimas: ar verta del vaiku? Nesinori ju skaudinti.. bet ar jie laimingi? Myli tetis juos.. bet kaip jie jauciasi? Mano mama gyveno del musu, nors as visada prasiau jos skirtis. Ir manau, kad sakydama "del vaiku" ji tik teisinosi pati sau, nes mes buvom nelaimingi visi.
O stai pas jus vaikas sako, jog nori, kad butumet kartu... dar sunkiau.

pas mane kazkas yra panasaus tik vyras produktas pats nuperka cia didziausias jo darbas, gali ir valgi pagaminti, ir skalbinius padziauti, na vyriskus irgi si ta padaro, bet tik tada kada jis nori, o netada kai as prasau.Mano vyrui as visai negaliu nei komaduoti nei diriguoti juo labiau isakineti, zodziu jei kazo noriu turiu graziai svelniai ir pan. siaip buityje daugiau viska darau as, valgi, plaunu grindis, su vaiku ruosiu pamokus, visa diena bunu su maziuku.O vakare kai jis grizta jis atsidaro kompa ir tipo "dirba" kai prasau pabuti su vaiku, sako as pavarges daug dirbau, as taa sakau as irgi dirbau ir pavargau, be to dirbu 24 val. per para nes nakti prie vaiko keliuosi...ai zinot cia pasako be galo...tikrai pavargau...

Na, pas mus seimoje yra taip, kad vyras taip pat neskiria laiko buiciai, bet manes tas visiskai neerzina. Tiesiog taip jau yra, kad as tikrai turiu daugiau laiko. O jis nuolat dirba. Aisku jeigu as buciau labai jau karjeriste tai gal irgi pasisamdyciau tvarkytoja, bet dabar puikiai susitvarkau pati. Kad nera jau tiek daug tos buities. Gal jeigu daugiau vaiku, tai sunkiau. Aisku, gal jeigu dali tu darbu darytu vyras, tai as galeciau daugiau laiko skirti sau, bet as geriau renkuosi rasti papildoma banknota ant savo staliuko O buvo keli metai, kai as ariau kaip arklys, o jis daugiau turejo laisvo laiko. Tai tuo metu musu namai blizgejo taip kaip niekad. Isties geras jausmas grizti i jaukius, sutvarkytus namus. Tiesa, jeigu darom kazkokius remontus, ar siaip kazkas sugenda, tai dazniausiai meistru neprireikia, nes vyras galima sakyti nagingas, "vyriskus" darbus pasidaro pats. Tai tas, kad jis visisskai nemoka gaminti valgyti ir nezino ka daro koks mygtukas skalbimo masinoje, man neatrodo didele problema.
Taip kad skirtingose seimose ir probemos skirtingo pobudzio
Va emocine, bendravimo, prasme pas mus jau zymiai liudniau. Gili praraja.

`na tikrai pagaminti valgi ar mygtuka paspausti skalbiankeje nera sudetinga,jei vyas tuo metu uzsiima vaiku ar kazka daro namas, tada kvaila net priekaistauti, bet kai jis tuo metu prie pc tai ima pyktis

Tikrai sudetinga gyventi seimoje, tai toks menas! Issiskirti lengviausia, o bandyti kurti harmonija labai, labai sunku... ypac kai tai priklauso nuo dvieju zmoniu. Turbut ir buitis neerzintu jeigu emociskai butu viskas tvarkoje seimoje...
Buitinius dalykus galima sutvarkyti... rasti pagalbos.. O su jausmais jau sudetingiau..

Labai gerai pasakyta, ir manau, tai- tiesa

Labas vakaras visoms.
Norėčiau užduoti klausimą kuris neduoda man ramybės . Kur tas paskutinis taškas kai reikia skirtis su vyru,kada jūs supratot kad kitos išeities nėra-vienintelė išeitis skyrybos. Ar verta dėl vaikų,dėl bendro turto gyventi kartu. Gal reikia ieškoti kitą išeitį,gal galima pasikalbėti su šeimos psichologu,nors žinau ką jis gali pasakyti. Mano vyras gali būti "geru" ir "suprantančiu" tik dvi-trys dienas,paskui ta pati istorija. Neturiu pasitikėjimo,nežinau kuo laukti iš juo kitą dieną... Pradėjo išgėrinėti,gali visą savaitę gerti,ne daug bet užtenka tam,kad kabinėtis prie manęs,vaikų. Ką daryti nežinau. 1000 000 kartų dėl vaikų ir kitų dalykų nuoširdžiai norėjau išsaugoti mūsų šeimą.Nenoriu daryti greitu išvadų,bet man rodos laukti stebuklo iš juo per vėlu. Arba kentėti,gyventi banguotą gyvenimą su tiranu arba skirtis. Patarkit prašau mamos,nelikit abejingos. P.S. ir dar jis pradėjo paranoiškai pavydėti,nesveikai be pagrindo.

Papildyta:

Daivuzele,va ir aš dėl vaikų galima sakyti bijau skirtis,vaikai myli tėtį,jis neblogas žmogus,bet yra labai daug BET. Esu pakankamai jauna ( ne 18,bet tik truputėli virš 30) o jis nieko nenori,jam gerai kaip yra. Dėl būto panašiai pas mus,nors mūsų butas bendras,bet jis pirktas iš paskolos. Ir man santuoka labai daug reiškia,bet pavargau nuo tokio gyvenimo,be pasitikėjimo,be pagarbos viens kitam...
Papildyta:

pasikeitusi,jetau kaip panašiai.Mano vyras tip top kai jūsu,sako,nusišneka,paskui apsigina,lieku kalta aš,vėliau gali pareikšti kad jis to ar ano nesakė...Mane gali apkaltini be pagrindo,be priežasties,šiaip sugalvojo ir teigia ,kad jis teisus ir žino ką sako.Ilgai rašyti,aiškinti,bet labai sunku kai žmogus mato tik save.
Papildyta:

Dažnai pagalvoju,kad jeigu būtu meilė,jeigu žmogus žiūrėtu ne tik iš savo pozicijos ,bet išklausytu žmonos nuomonė būtu žymiai paprasčiau gyventi kartu. Nors prisipažinsiu,mane erzina kai vyras sako,kad myli mane,man žodžiai turėtu susipinti su veiksmais,o kai sako myliu,myliu,myliu o paskui apsisuka ir daro savo,t.y. nieko nedaro tik kaltina mane,eina velniop juo meilės žodžiai. Aš labai retai sakau,kad myliu...gal dėl to,kad meilė išgaravo.