Tylus saulėlydis.
Jie abu - Maja ir Šonis sėdėjo ant kalvos. Kalvos, ant kurios susipažino per nedidelio miestelio po pat kalvos kojomis, mugėje. Keista, ir dabar, kai dangų raižė saulėlydis, prie senove alsuojančių miestelio pilies griūvėsių buvo tik Jie. Niekas jiems netrukdė, girdėjosi tik miestelio aikštėje žaidžiančių vaikų balsai.
Švelnus vėjas glostė jų veidus, kažkur tolumoje nuaidėjo karvių skambalėlių aidai. Jaunuoliai tylėdami jų klausėsi, kol pakėlė akis ir pažvelgė į raustantį dangų. Ant suoliuko sėdint matėsi už pilies liekanų lendanti saulė. Nei Šonis nei Maja niekada nebuvo tokio matę. Paskutiniai saulės spinduliai ropštėsi ant per karą susprogdintų plytų, taikydamiesi paliesti ir vienintelius žmones prie jų. Pagaliau atslinko purūs debesys, skaisti liepos saulė visiškai pasislėpė. Bet plati Majos šypsena ją atstojo. Šoniui tvirtai suspaudus jos ranką, porelė pakilo ir tyliai besišnabždėdami įsibegėję lėkė nuo kalvos. Bet senos plytos vis tiek girdėjo atidundantį garsų ir vaikišką Jų juoką.
