QUOTE(rugsėjė @ 2008 07 12, 17:14)
labai noretusi gyvent lyg niekur nieko, bet neiseina... kaskart vis taspats "kino filmas" pries akis, vis bandai sugalvot kitokia, gera pabaiga... save as galbut kaltinu tik delto, kad paluzau per anksti, prasiau, kad jei ges vaiko gyvybe, leistu mano pupai iseit, kad nebesikankintu nei ji, nei mes... per daug sunku buvo ziuret i ja ir laukt kada ji iseis, buvo ji ir as, ir daugiau nieko... kitiems reikejo rupintis sunum
be galo sunku buvo but salia ir tas 10 dienu laukt, kada ateis ta minute, kai jos nebebus
... dabar atrodo, kad buciau diena nakti prie jos, bet tada nebebuvo jegu

...pirma men nemiegojau naktimis nes bijojau, kad kas karta atsigulus pries akis vel nenustabdomai prades suktis gimdymo "filmukas". Kas nakt vis tas pats. Po kurio laiko tai praejo, bet kartais dirbdama nakti , kai nieko salia nera as vis pagaunu save, kad vel kuriu nauja scenariju, kad visaip bandau sustabdyti gimdyma, atsibusti is "sapno", bet tai ne sapnas ir pabaiga niekad nepasikeis, baisu, ziauru, beprotiskai skaudu, bet mums tera vienas kelias i prieki, kur galbut sugebesim susikurti nauja "filma" su gera pabaiga. praejus savaitei po sofijos gimimo kai jau buvo atlikti visi tyrimai, nebeliko jokios vilties, as vis dar galejau reikalauti testi intensyvu gydyma, dziaugiuosi siandien, kad uzteko proto ir jegu leisti testi tik palaikomaji gydyma. Sofija be vaistu gyveno dar 9 paras, nebuvau prie jos visa laika, nors zinojau , kad ji mirsta, naktimis turejau rupintis Amelija, kuri atsibusdavo ir imdavo isteriskai klykti. jei buciau zinojus, kad tai pades, buciau ja 24 valandas ant ranku laikiusi, bet ne viskas musu valioje... Manau padarei geriausia ka galejai tuo metu padaryti, pasirupinai, kad ji nekentetu, leidai jai iseiti...