Su vyru gyvenome jau 3 metus kartu, pasikalbėdavom, kad dviese darosi liūdna, kad reikia planuoti vaikeli, taigi nuo 2003 vasaros pradzios pradėjom "valytis" organizmą, jokio alkoholio, cigarečių, pradėjau sportuoti, kad sutvirtėtų kūnas. Stengiamės iš visų jėgų!
Išaušo Kalėdų rytas, buvau įsitikinus, kad pastojau, pasidariau testą ir 
nieko, verkiau įsikniaubus į patalus 
ir sakiau, kad čia ir buvo Kalėdų davana, kurią buvau suplanavus, bet dėja jos nėra. Ėjo dienos o "mano" dienos dar neprasidėjo, po Naujų pasidariau dar vieną testą, ir o stebukle, pasirodo - AŠ NĖŠČIA! 
Viskas ėjosi puikiai, neskaitant pykinimo, iki 12 sav, tada atsidūriau ligoninėj dėl gresiančio persileidimo. Per visą nėštumą ligoninėj teko gulėti 4 kartus, kuo toliau tuo man buvo sunkiau, pilvą pastoviai "tempdavo" žemyn, vargindavo jo apsitraukimai. Tačiau vis glostydavau pilvuką
ir kalbėjau su vaikeliu: "dar ne laikas, dar ne laikas". Gimdymo data buvo pirmiausiai nustatyta rugsėjo 1, po to nukėlė iki 5, vėliau iki 9. Nors visi prognozavo, kad gimdysiu ankčiau laiko. Pagaliau gydytoja nutarė iššaukti gimdymą. Atvažiavom su vyru rugsėjo 10d. 7 val. ryto. Apie 10 val prakirpo vandenų pūslę, ir pastatė lašelinę su skatinamaisiais, iki 13.30 nejaučiau nieko. Padidino skatinamųjų dozę, pagaliau pradėjau jausti nedidelį skausmą. Su vyru vis juokavom, skaitėm laikraščius, rinkom savo mažiuliui vardą. Skausmas vis didėjo ir dažnėjo, bet kaklelis atsidarinėjo labai sunkiai. Gydytoja vis gyrė, kokia aš kantri, ir aš iš paskutiniųjų stengiausi jos nenuvilti, nesinorėjo pasirodyti kažkokia ištižėle. Juk visos pagimdo - ir aš pagimdysiu. Žodžiu buvau nusiteikus labai didvyriškai 
. Tačiau 22 vakaro man taip nebeatrodė, nebepadėjo jokios pozos, nei vyro masažai, ir paskritai viskas erzino. todėl pradėjau maldauti nuskausminimo. Anestezeologė pradėjo vardinti galimas pasekmes, bet man jau buvo vis tiek, kad tik skausmas kažkiek palengvėtų! Tačiau padarius epidūrą skausmas apmažėjo tik vienoj pusėj, ir plius dar "atėmė" kojas. Atsiguliau, pastatė antrą lašelinę, prijungė aparačiuką vaikučio tonams fiksuoti. Mane baisiausiai pykino, buvau nevalgius beveik parą, neturėdama kuo vemti, vėmiau tulžimi, gydytoja "nuramino", kad šiandien nepagimdysiu, nelabai veikia skatinamieji, liepė vaikščioti, o kaip vaikščiot, jei nejaučiu kojų? Tai vyras su mano mama mane už pažastų nešiojo, kad tik vaikučio galvutė "statytusi, kad tik viskas vyktų kiek sparčiau. Žodžiu prisikankinau visą naktį, kai po eilinės apžiūros pasakė, kad kaklelis pakankamai atsiveręs, vos neapsiverkiau, kad jau liko nedaug, PAGALIAU. Nepamenu, kiek buvo tada val., gal kokios jau 6 ar 6.30 ryto. Vyras stovi šalia, mama už gimdyklos durų, gimdykla pilna gydytojų, girdžiu - DABAR, STUMK, stumiu iš visų jėgų, kažkas netaip. Girdžiu kaip sako, kad nemoku stumti, pradedu rėkt, kad neaiškintų, dar ir vyrą pasiunčiu, kai liepia klausyt ką gydytoja sako. Jaučiu kaip akyse temsta, širdim jaučiu, kad kažkas ne taip, jau maldauju, kad mane operuotų. Kaip per miglą išgirstu klausimą ar pati paeisiu, jaučiu einu, matau savo mama, persižiegnoju....guliu ant operacinio stalo, matau kaip aplink subėgo gydytojai, jauciu kaip stuburu bega salta nuskausminamuju doze, mane vis kalbina, kad nemiegociau, o as nieko negaliu pasakyt...nes labai krecia drebulys, man ne tiek salta, kiek baisu.....Jauciu pilvo srity svelnius gnaibymus, paskui kudikelio verksma ir gydytojos balsą - sveikinu, Jus turite sunu! Pagaliau as pooperacinej palatoj, nepamenu kiek nemiegojau, bet ir nenoriu, man pirma karta atnesa mano angeliuka 
. Jis jau cia, su mumis, glaudžiu šalia savęs ir galvoju, kiek mums visiems šiandien teko patirti, tačiau dabar viskas baigta, tik kazkoks kaltes jausmas slegia krutine, kad nepagimdziau pati....bet matyt taip lemta buvo. Kaip gydytoja paskui sake, aplink vaikucio kakliuka buvo apsisukus virkstele, pries pat gimima vaikutis pasuko galvytę, ne pakaušiuku į priekį, o veiduku, pradėjo mažėt tonai, ir skubos tvarka atliktas cezario pjūvis. Ačiū gydytojams už operatyvumą ir priežiūrą, vyrui ir mamai už palaikymą, savo sūnui už tai, kad jis YRA, ačiū, Jums, kad skaitet 
Visoms stiprybės!
