Panašu, kad likimo mums lemta auginti ne savo, o įvaikintus vaikus. Kažkodėl visur girdisi tik šiurpinančios istorijos apie paauglystėje prasidėjusias vagystes, bėgimus iš namų, gėrimą ir t.t. Norisi padėti veiksmus, bet kartu atsiranda ir baimė. Atsiliepkite, kas žinote laimingų įvaikintų vaikų istorijų - savo ar pažįstamų.
Bet juk ir nuosavi vaikai ir bėga iš namų, ir vagiliauja ir pan.
Gal tik labiau atkreipiamas dėmesys į įvaikinamus vaikus. Aš labai norėčiau, kad mano Justas užaugtų doras vaikas, todėl ir vardą parinkom, tokį, kuris reiškia - teisingas.
Gal tik labiau atkreipiamas dėmesys į įvaikinamus vaikus. Aš labai norėčiau, kad mano Justas užaugtų doras vaikas, todėl ir vardą parinkom, tokį, kuris reiškia - teisingas.
QUOTE(Kielytė @ 2005 02 04, 11:23)
Panašu, kad likimo mums lemta auginti ne savo, o įvaikintus vaikus. Kažkodėl visur girdisi tik šiurpinančios istorijos apie paauglystėje prasidėjusias vagystes, bėgimus iš namų, gėrimą ir t.t. Norisi padėti veiksmus, bet kartu atsiranda ir baimė. Atsiliepkite, kas žinote laimingų įvaikintų vaikų istorijų - savo ar pažįstamų.
Na, tai nelabai istorija, tiesiog faktas. Mano pusseserės vyras vaikystėje buvo įvaikintas. Dabar jie šauni šeima, augina savo vaikus.
Kažkada buvau girdėjusi statistiką, kad apie 20 proc. įvaikinimų yra nelabai sėkmingi ir įdomiausia tai, kad lygiai toks pats procentas yra nesėkmingų atvejų su biologiniais vaikais. Kitaip sakant tikimybė, kad įvaikintas vaikas bėgs iš namų ar vogs lygi tikimybei, kad tą darys biologinis vaikas.
Merginos, tiesiog privalot pasakoti tokias laimingas istorijas. Aš irgi tikiu, kad jų kurkas daugiau nei blogų...Bet užtai kiek žalos pridaro tie neatsakingi blogų istorijų pasakojimai iš lūpų į lūpas...Kiek vaikų vien dėl piktų liežuvių lieka neįvaikinta... Mačiau ne viena svyruojantį žmogų vaikintis ar ne ir tokios neturinčios ką veikti kūmutės tiek jas prigąsdino, kad tos šeimos taip ir neįsivaikino....Aišku, galima sakyti, kad joms tiesiog trūko noro ar pasiryžimo, bet juk ne visi tokie stiprūs ir ryžtingi...
Aš irgi lysiu į visas panašias temas. Lankausi globos namuose, vakar buavau paėmusi 10 metų Eglę , buvom teatre, pas mane namuose. Jos auklėtoja man gerai pažįstama ir nuosširdžiai papasakojo kad labai stiprūs stereotipai jog genai lemia blogą ateitį globėjams ar įtėviams, patys darbuotojai su tokiom nuostatom gyvena, o man tiesiog apima azartas išmėginti save ir griauti tokius stereotipus.
Gyvenime visko būna, bet gal reikėtų gyvent vien tik galvojant apie geras istorijas ir laimingas jų pabaigas. Juk ir savo vaikams kaip pavydžius rodom tuos iš kurių verta pasisemti kažko gero.
O nuo blogio nei vienas nesam apsaugoti.
O nuo blogio nei vienas nesam apsaugoti.
Nesitikėkit labai daug iš įvaikinto vaiko,nes tai jam didelė našta.Nes jeigu imate vaiką,kad būtų kam senatvėje prižiūrėti ar turtą paveldėti,per daug jį įpareigojate.Imkite vaiką jeigu jums jo labai reikia,jo ašarėlių,džiaugsmų,problemų,bemiegių naktų...Ir to stebuklingo,,mamyte aš tave labai myliu,, Negalvokite apie labai tolimą ateitį.Vaikui jūs reikalinga dabar,šiandien.
QUOTE(ramute53 @ 2005 02 08, 20:49)
Nesitikėkit labai daug iš įvaikinto vaiko,nes tai jam didelė našta.Nes jeigu imate vaiką,kad būtų kam senatvėje prižiūrėti ar turtą paveldėti,per daug jį įpareigojate.Imkite vaiką jeigu jums jo labai reikia,jo ašarėlių,džiaugsmų,problemų,bemiegių naktų...Ir to stebuklingo,,mamyte aš tave labai myliu,, Negalvokite apie labai tolimą ateitį.Vaikui jūs reikalinga dabar,šiandien.
Su antra dalimi sutinku. Bet nelabai supratau ką turi bendro pirmieji du sakiniai su įvaikinimu. Nelabai supratau, kodėl reikia tikėtis, kad biologinis vaikas norės paveldėti mūsų pvz. butą, o štai įvaikintas nenorės. Manau, kad viltys dedamos į vaikus ir klausimas kiek tų vilčių galima sudėti, tikrai nesusijusios su tuo ar jie įvaikinti.
Sutinku su Ute visiškai. Man net į galvą nešovė mintis, kad man to vaikelio reikia tam, kad mane senatvėj žiūrėtų. Vaiką pįsivaikinom tam, kad galėtum jam dovanot savo meilę, kad pasidžiaugtum su juo pirmuoju sniegu ar pirmaisiais žingsniais, galėtum jam padėt, kai sunku, kai ka nors skauda. Būti su juo reikšmingomis jo gyvenimo akimirkomis
QUOTE(Zuika1 @ 2005 02 09, 09:16)
Sutinku su Ute visiškai. Man net į galvą nešovė mintis, kad man to vaikelio reikia tam, kad mane senatvėj žiūrėtų. Vaiką pįsivaikinom tam, kad galėtum jam dovanot savo meilę, kad pasidžiaugtum su juo pirmuoju sniegu ar pirmaisiais žingsniais, galėtum jam padėt, kai sunku, kai ka nors skauda. Būti su juo reikšmingomis jo gyvenimo akimirkomis
kaip suprantu zuika jusu seima yra isivaikinusi vaikeli. gal tu galetumei papasakoti su kokiais sunkumais susidurete kol isivaikinote vaikeli, ar daug biurokratizmo, valdzios instanciju laiptu mynimo ir t.t. Kiek laiko jums tai uztruko. Mane labai domina sitie dalykai ir labai svarbu tai isgirsti is pirmu lupu, nes mes patys esame apsisprende isivaikinti vaikeli, todel labai idomu suzinoti kiekvieno patirti. sekmes jums gyvenime
Ne tam sukūriau šią temą, kad vėl būtų svarstomi motyvai, dėl ko yra įvaikinamas vaikas. Manau, vien tai, kad jis augs šeimoje, su visais jos privalumais ir trūkumais, yra labai gerai ir nesulyginsi su gyvenimu vaikų namuose. Nežinau, gal jums buvo labai lengva apsispręsti, o gal tik dabar, žengus šį žingsnį lengva šnekėti, bet mums dabar ypač reikia gerųjų jau išaugintų vaikų pavyzdžių. Ir ne todėl, kad yra nuostata - jei pamestas, paliktas, tai būtinai blogas. Tiesiog teigiami pavyzdžiai suteikia ryžto ir ramybės, o ne tokie paauklėjimai, kad nereikia galvoti apie ateitį. Būtent - reikia galvoti apie ateitį tiek biologinių, tiek įsivaikintų vaikų, kad būtum pasiruošęs viskam - ir mažo kūdikėlio ašarom, kaprizams, ir paauglio protestams, hormonų audroms, tuo pačiu džiaugiantis, kad štai ir tu gali paimti mažą rankutę, paglostyti galvelę, paskaityti pasaką, pačiuožinėti nuo kalnelio, ar tiesiog pasikalbėti apie šį pasaulį - visokį - ir šviesų, ir tamsų
